nei karias, nei mylisi

debesimis nakties šokuoju akimis,
o taip norėtųs pasistiebti, kad plaukus pienės palaižytų;
primintų, jog esu... žolė.

rasos taškelis trokšta kopdamas pavirsti jūra,
kad brizas parodytų kryptį, kur nupuolus galėsiu užaugti...

ir turiu būti tikras, jog grožis gėlių ir asfalto tas pats,
kai bandau kiaurai pereit griuvėsius.

aš viska slėpiau nuo savęs.
kiekvieną atsineštą smėlio smiltelę paslėpdavau
savo tarpupirščiuos užkasus žeme.
jas it auksą regiu, suklupus ir ryto šešėliams.

o ten už lango baisu.
jie po juodąją skyle, nagais plėšosi grimą
ir staugia... nesuprasi, nei karias, nei mylisi...