Pasiimu savo šešėlį -
einam drauge pasivaikščiot
ir kiti šešėliai paskui sėlina:
man šiek tiek baisu -
imu aikčiot.
Mano šešėlis mane ramina:
„nebijok - einam per ugnį“
Pečiais gūžčioja kaimynai:
„ko kalba ji garsiai
kai viena būna“
Bepigu mano šešėliui
jis ugny nedega,
o aš, savyje susivėlus,
atrodau, tarytum,
nevala.
Man taip liūdna
ir vieniša:
sekundes, kaip ramunes,
sėju-
jau geriau vėlų rudenį
eiti lenktynių
su vėju.
Naktį, būna sunkiausia -
šešėlio juk nesimato,
liūdesio uogą ragauju vis,
niekas neperka mano vienatvės .
Aš nebrangiai
parduočiau ją,
priedo pridėčiau šešėlį,
ach - jei tik žinočiau
kur pamečiau
skudurinę vaikystės lėlę.
Buvo viskas paprasta, aišku,
žinojau, kas tiesa, kas melas,
nereikėjo tik su šešėliu vaikščiot...
O dabar? Dabar ilgesys - žalias.
Tas ilgesys sliuogia
į viršų,
pavirsta į žalią eglę
ir jau tada laimės šypsenas
skirsto:
kam galima juoktis, o kam
negalima...
Gerai. Skaičiau maloniai. Tik kažkodėl visi linkę į mistiką: yra-nėra...Labiau tiko man pabaiga nei pradžia.Pradžia ilga ir įprasta, o norėtųsi ,,šoko", t.y. kažko naujo. Sėkmės. Gražu, bet dar neidealu. Aš linkusi tirinėti ir bendradarbiauti, Tai ačiū už neblogą grūdą...
Kaip depresyvu, gerąją prasme. Nors ir su mano požiūriu verkšlenimas o ne veikimas nėra itin šaunu, tai yra labiausiai man patinkanti jūsų poema, išraiškos priemonės gan taiklios, aišku ilgesys žalias ir pnš kažkiek sugadina bet bendras vaizdas gan geras.