Vyšninės angelo plunksnos arba kaip aš tapau trupinių kolekcioniere

Kokia nuostabi ramuma... Permetu akimis savo kambarį. Ant staliuko rusena žvakė, netvarkingai sudėti daiktai ir daugybė knygų suteikia mano kukliai buveinei malonų jaukumo pojūtį. Pro langą žvelgia mėnulis, mesdamas šešėlį ant nuvytusios gėlės. Jos niekaip negaliu išmesti, nes šią gėlelę padovanojo artimas žmogus, o artimųjų dovanos dažniausiai pasidaro mielesnės nei tos, kurias gauname iš nepažįstamųjų {ar net nepažystamų}...
  Sukaukė vėjas. Didžiuliais žingsniais lėkdamas jis bandė glostyti šakas ir krūmus, tačiau jis tesugebėdavo nerangiai nuplėšti kelis lapus nuo seno gluosnio ar belūžtančio ąžuolo.
  Kažką išgirdau... Tykus beldimas į duris prikaustė mano dėmesį. Barkšt ... barkšt ... barkšt. Priėjau prie durų, tačiau prie jų tegulėjo tik laiškutis. Mažas, apspuręs, riebaluotas laiškutis... Paėmiau jį ir nuėjau link savo vyšniomis kvepiančio kambario. Dvejojau. Nenorėjau skaityti laiško, tačiau, tuo pačiu, ir netvėriau noru sužinoti kas jame yra. Prisirpusį kambarį sutrikdė nejaukus plyštančio popieriaus garsas.

                                                                          Čia, prie tavo durų.
                                                                                    2003. 12. 19

Tavo kambarys kvepia vyšniomis. Žinojai tai? Kiekvieną vakarą ateinu prie tavo lango ir bandau užuosti vyšnias ir smilkalų aromatą. Levandos... Rožės... Sandalmedis... Jazminas... Vyšnios... Štai kuo kvepia tavo kambarys. Matau tave atsigulusią ant grindų ir rašančią... Matau tave sėdinčią fotelyje... Matau tave bedegančią rožių kvapo žvakutes... Kada aš tavęs nematau? Kai užgęsta šviesa, kai nušvinta saulė, kai medžiai praranda savo spalvą... tada kai nesninga. Tada aš tavęs nepastebiu.
Kiek daug tu turi mėnulio! Padovanok man jo trupinį. Ne jo spinduliuką, ne žvaigždę prilipusią prie jo skverno ir ne visą mėnulio ragą. Man reikia tik trupinio, kad galėčiau įsidėt jį pas save į kišenę, o parsinešęs namo įkišti trupinėlį į stalčių. Ten jau turiu tris trupinius saulės, penkis trupinėlius aušros, žiupsnelį tabako ir cinamono ir kelias nuraškytas žvaigždes. Atsimenu, sėdėjau po tavo langu ir uodžiau levandų kvapo, ir panorau turėti kelias žvaigždeles. Paprašiau tavęs, kad nuosavo vyšnios viršūnės nuskintum keletą koketuojančių žvaigždelių. Pameni? Ne? Gaila... nes nuo tada aš pradėjau taupyti trupinius. Stalčiai pilni trupinių:
Trys trupiniai saulės, penki trupinėliai aušros, žiupsnelis tabako ir cinamono, devyni atgnybtukai likimo, trylika svajonių nuotrupų... Žinai, tu galėtum ateiti pas mane ir pamatyti mano kolekciją! Kaip būtų šaunu!

                    Atsinešk marcipaninių saldainių ir raudonos arbatos.

                                                                                                        Nuėjęs

Koks keistas laiškas... Išjungiau muziką, užpūčiau žvakes. Gėlės neišmečiau... per daug ji man brangi. Atsiguliau lovon. Niekaip nesuprantu koks pokštininkas šitaip galėjo pasielgti. Turbūt, kaimyno vaikis nusprendė pajuokauti... Nemaniau, kad jis domisi literatūra. Einu miegoti. Labanakt.
                                                                *******
Koks nuostabus rytas. Karštutėlė aviečių arbata, levandų kvapo smilkalas-taip nuostabiai mane žadina. Nesvarbu, kad lauke lyja, o langu vienas kitą vejasi lietaus upeliai. Nesvarbu, kad  lauke formuojasi naujos balos, nes šiandien gera diena. Reikės eiti į miestą. O ten-minios žmonių, kamščiai gatvėse ir anglies dioksidu persismelkę debesys, langų rėmai ir praeinančių žmonių veidai.
                                                                *******
Kaip ir tikėjausi, mieste tvyro tas pats šlykštus kvapas... nebaigtų tvarkyti reikalų, nemigos, streso, baimės{dėl nebaigtų ataskaitų} ir skubėjimo kvapas. Visos dienos mieste monotoniškos. Eini. Eini. Eini. Veiki. Eini. Veiki. Kalbiesi. Eini. Rėki. Veiki. Miegi. Niekas nebesiklauso džiazo ir visi išmeta gėles, kai jos nuvysta. Einu namo, nes pasiilgau ramybės.
                                                              *********
Laiškas gulintis prie durų mane traukia. Paimu jį į rankas. Kvepia cinamonu.

                                                                                            Po tavo langu

Ar lietei kada boružės sparną? Ar laižei nuo seno stogo nutįsusį varveklį? Ragavai liepsnos? Pabandyk ir padovanok man truputį boružės taško, mažutį kristalą ir liepsnos kaitros gabaliuką. Klausi manęs kodėl aš renku visko po truputį... Renku, nes mano stalčiuose negali sutilpti visa liepsna, visas ledo gabalas ir tūkstantis boružės taškų. Nežiūrėk pro langą, nežiūrėk... Juk pati žinai, kad po langu stoviu aš... Klausaus Ellos Fitzgerald ir Louis Armstrong ir mokaus iš tavęs naujų tango žingsnelių. Šoksime tango, kai pradės snigti. Sutinki?
  Kodėl tu laikai sudžiūvusią gėlę ant palangės? Nebijok jos išmesti. Gėlių dar bus... Atmink, kad laikydama nuvytusią gėlę artimųjų neprišauksi. Ar žinai, kad mylimų žmonių negalima saugot stalčiuke ar chalato kišenėje? Norėjau paimti trupinį tavęs, bet suvokiau, kad trupučio mylimo žmogaus man nereikia. Parašyk ant laikraščio skiautės, kad truputį mylėti ir gerbti truputį-neįmanoma. Truputis artimojo stalčiuje, trupinys jo šypsenos ir žiupsnelis akių spindesio netelpa į stalčių! NETELPA! Atmink, kad negalima mylėti truputį!

                                                                    Ant tavo stogo, stebintis žvaigždes

Gėlę išmečiau. Netikiu, kad man rašo kaimynų vaikis. Nesuprantu kas man darosi. Jaučiuosi prislėgta ir kažkodėl labai labai rami. Negaliu patikėti, kad esu stebima ir prižiūrima, o kažkas po mano langu uodžia smilkalus. Einu į lauką. Negaliu sėdėti džiazo kvapu persigėrusiame kambaryje. Tikriausiai laukas mane gaivina. Einu aplink namą. Ieškau to žmogaus, kuris taupo trupinius. Prie savo lango randu keletą rožės žiedlapių ir raštelį

                                                                  Stebintis tave


Miela mano drauge, žinau, kad tau labiau patinka lelijos, tačiau paieškojus savo palto kišenėse radau tik šiuos rožės žiedlapius. Kaip sunku būti kolekcionieriumi! Tu net neįsivazduoji! Supranti, kiek daug dalykų dar trūksta tavo kolekcijose. Man trūksta milijono dalykų. Saulės žvilgsnio, jūros lašo, lino skiautės, balto padūmavusio perlo, žolės stiebo, tavo šypsenos, pakelės dulkės, didmiesčio kvapo, bombos skeveldros, tušinuko širdelės... Dieve, man trūksta visko. Absoliučiai visko. Tu nežinai kas aš? Nežinai? Aš tau pasakysiu. Tik ne dabar, tik ne prie tavo lango, tik ne tada, kai tu nedegini smilkalų. Aš tavo kambaryje. Ateik vidun. Ateini? Laukiu. Pavaišink mane arbata{labiausiai aš mėgstu raudonąją arbatą be cukraus} ir jei turi norėčiau skiltelės mandarino.
  Noriu paklausti, kuo tau kvepia Kalėdos? Man jos kvepia mandarinais. Kvaila. Žinau. Tačiau kolekcionieriai dažnai būna keisti žmonės. Mano senelis sakydavo-“Man Kalėdos kvepia močiutės keptu pyragu, vyšniniu tabaku ir eglute, pastatyta verandoje. ”
  Įsivaizduok mano senelį. Jis dažnai sėdėdavo savo fotelyje ir rūkydavo pypkę. Dažnai jis man pasakodavo apie kvapų reikšmes arba apie tai, kaip jis kolekcionuoja pašto ženklus. Dieve, kaip aš jo pasiilgstu. Kiekvieną kartą jausdamas vyšnių aromatą aš įsivaizduoju tuos ramius vakarus, kai sėdėdavau senelio pašonėje, klausydavaus pasakos apie Tris Princus ir Vieną Karalaitę.
  Atmink, kad neverta liūdėti, kai žmonės miršta. Jie gyvena ten, kur jiems geriau, o lakštingalos ant jazminų kiekvieną vakarą giedą jų pamėgtas giesmeles. Galvok, kad tavo artimieji ten, aukštai, eina pasivaikščioti dar nepramintais takeliais, o kiekvienas takas veda į jų svajas.
  Man taip galvoti smagu... Ir aš žinau, kad jie ten verda aviečių kisielių ir kepa pyragus, kurie virsta keksais. Taip taip... Keksais. Tau patinka keksai? Turiu keletą trupinių. Galėčiau paskolinti...

                                                          Laukiu.

Bijau eiti į vidų. Dėl viso pikto pasiimsiu kelis akmenukus. {Juk niekad negali žinoti, kad tavęs laukia}

Einu į vidų. Kvepia keksu ir pradėjusia degti žvake. Girdžiu žingsnius savo kambaryje. Pilna rožių žiedlapių ir mažučių kristaliukų. Neapšviestas kambarys staiga tampa ramybės oaze. 

Pamatau tai. Aš abstulbus. Nesitikėjau pamatyti to, kas žengė per mano kambario slenkstį.




Sėdžiu fotelyje. Klausaus Ellos Fitzgerald. Ar minėjau, kad savo kolekcijoje jau turiu tris angelo plunksnas? Šešis trupinius žvaigždės? Vieną lelijos žiedlapį? Liepsnos kaitros skonį ir tris kristaliukus? Neminėjau? Keista... Tikriausiai tapau trupinių kolekcioniere...


                                                Tolstantis nuo tavo lango

Atlikau savo darbą... Einu toliau dovanodamas žmonėms trupinius... Ieškodamas tavęs.