Lombarde užstačiau metus,
Tegul velniop jie ten prapuola
Dabar ramiai aukštyn ropščiuos
gyvent giesmėj
stačiausiai uolai.
Daug būta visko, kas dar bus
Likimo knygoj surašyta,
Išmetusi senus kvitus,
bundu pasveikint
vaiskų rytą.
Netemdys proto nei širdies
Prabėgusių šešėlių aidas,
Užbūrus vergę padėties,
gyvenimo vadžias
atleidžiu.
Našta lengvėja ant pečių,
Arimai kasdieniniai riekias
Žemelėj, ir tyloj girdžiu,
kaip tirpsta
daugiametis sniegas.
Mąstau po obelim kuplia,
Kad panašiai abi šakotos.
Gerumas būt dabar ir čia,
bet skaudžiai jau
nebegalvoti.