Bus, kaip bus

Lombarde užstačiau metus,
Tegul velniop jie ten prapuola
Dabar ramiai aukštyn ropščiuos
                                gyvent giesmėj
                                            stačiausiai uolai.

Daug būta visko, kas dar bus
Likimo knygoj surašyta,
Išmetusi senus kvitus,
                                  bundu pasveikint
                                                vaiskų rytą.

Netemdys proto nei širdies
Prabėgusių šešėlių aidas,
Užbūrus vergę padėties,
                                    gyvenimo vadžias
                                                  atleidžiu.

Našta lengvėja ant pečių,
Arimai kasdieniniai riekias
Žemelėj, ir tyloj girdžiu,
                                  kaip tirpsta
                                              daugiametis sniegas.

Mąstau po obelim kuplia,
Kad panašiai abi šakotos.
Gerumas būt dabar ir čia,
                                  bet skaudžiai jau
                                                  nebegalvoti.