Nesvarbu, kad kambary ir vėl taip šalta,
Sienos iš pjuvenų, langai seniai medžiu apkalti
Turiu pagalvė, kadaise buvus baltą,
Jei tu krenti, neleidžiu ja pasiekti tau asfalto.
Išmainėm traukinius į stotis,
Sėdėdavom ant grindinio
Nesugebėdavome atsistoti,
Po dar vieno vagonų kinkinio
Mes likdavome tiktai vegetuoti
Kalbėdavom apie senus laikus,
Senesnius, nei galim atsiminti
Apie priesaikų netvirtintus ryšius
Ir kaip iš čia kur esame pakilti.
Mylėsiu šitą, specialiai kurtą man spektaklį,
Mylesiu be grimo, su raukšlėmis ant kaklo,
Ir kai atgulsiu patale apakęs,
Vistiek mylėsiu taip lyg bučiau matęs.