Vėjų ragana (tęsinys)

Justina stovėjo atsirėmusi į sieną ir užsimerkusi. Nuo kraujo vaizdo ją pykino.
  Selena ištiesė Natašai rankšluostėlį:
  - Nusivalyk šlapias letenėles, juk ledas tirpsta, nežinojai? O gal nežinai kas tai yra šaldytuvas? Ledukus galima ir pakeisti...
  - Mes su Justina Kartėlaite šnekėjomės, ji dabar mano DRAUGĖ! - Nataša užrietė ir taip riestą nosytę.
  Justina TIKRAI nesakė jai savo vardo, o juo labiau pavardės, „iš kur ji sužinojo, teks pasisaugoti šitos laputaitės... „
  Selena kažin ką greitai rašė į margą sąsiuvinį, po to nusišypsojo mergaitėms ir pasilenkė išvalyti kriauklės dezinfekciniu skysčiu.
  - Na, bėkite į savo kambarius, merginos. Man dar reikia patikrinti švarą ir tvarką virtuvėje, tu Nataša papasakosi naujokei čia viską?
  - Taip, būtinai, juk mano draugė turi viską žinoti ir tarp mūsų nebus jokių paslapčių...
  Justina mandagiai atsisveikino, padėkojo už suteiktą pagalbą ir išėjo per duris. Jai iš paskos išstriksėjo ant vienos kojos Nataša ir riktelėjo į praviras duris:
  - Ačiū, tetule Selena, jūs tikra fėja...
  Justina tik dabar galėjo apžiūrėti kur ji pateko, o žiūrėti tikrai buvo į ką. Nuostabiais raštais išrašytas visas koridorius. Nuo mozaikinių marmuro grindų iki pat lipdytinių lubų. Lubos taip pat buvo vienas didžiulis nesibaigiantis paveikslas. Vienas spalvų raštas pereidavo į kitą, tas tęsėsi virsdamas vėl kitu ir taip be galo, be krašto... Sienos buvo irgi tokios pat, tik spalvos kiek labiau pastelinės. Tai buvo tikra spalvų pasaka ir kaip gera buvo žinoti, kad ji dabar gali grožėtis tuo kūriniu be tų baisuokliškų akinių. 
  - Tokia ir visa mūsų mokykla, visur tokie pat raštai, man jie jau ir pakyrėti spėjo... - Nataša nenustygo vietoje nei minutėlės, tai šokinėjo ant vienos kojos, tai sukosi kaip vilkelis, tai bandė eiti kažin kokio šokio žingsneliu..
  Galop jos abi išėjo laukan.
  - Kuriame kambary tu gyvensi, mano drauge?
  - Draugystę kaip gėlę reikia užsiauginti, o tai taip jau iškart ir draugė. Man sakė trys šimtai penktame...
  - Mes draugės, tikrai, juk tai mano kambarys, dabar mes ir kambariokės! - Nataša ne juokais pasileido šokti ir ploti katučių.
  Justinai buvo linksma žiūrėti į tą nenuoramą. „Ji tikrai vėl kur nugrius ir jau dabar prasiskels kaktą“, pamąstė Justina
  - Vat ir nebijok, nenudribsiu, aš labai retai kada griūnu, o užsigaunu dar rečiau, sakau juk, tai tokia diena netikus buvo, bet dabar jau bus viskas ok, juk sutikau tave, vat!
  - Kaip tu... - Justina sustojo ir išsižiojo, - aš juk nė žodelio...
  - Tai vadinasi telepatija, kas čia nuostabaus, tu ką nesinaudoji? Juk taip daug patogiau bendrauti, - Nataša akimirkai sustojo ir papurtė šviesius plaukus, - taip ir svetimos kalbos mokėti nereikia, na žinai, sunku tuos žodžius kalti...
  Justina tik dabar atkreipė dėmesį, kad šviesiaplaukė nevisad judina lūpas kai kalba.
  - Tai kambary tavo daiktai buvo? Kada spėjai nusinešti?
  - Tai ne aš, Simonas nunešė, jis mane ir pas Seleną nutempė, tik kada jis tai suspėjo?
  - Teleportavo tas bjaurybė, oi ir paklius jis man į nagus, oi ką aš jam padarysiu, oi dar verks jis man gaidelio ašarėlėm... - Nataša buvo ne juokais įtūžusi, trepsėjo koja į žemę su lig kiekvienu žodžiu. - Aš dar jam parodysiu pipirų žemę...
  - Eime, geriau parodyk kur tas kambarys, sutvarkysiu savo daiktus, o tai vėl užkliūsi- nugriūsi, o man ir persirengti reikia, - prisiminė Justina, kad buvo nukritusi ant grindų ir turbūt išsiterliojo.
  Nataša vėl nustraksėjo priekyje ir galop jos abi užėjo į bendrabutį.
  - Lipkime laiptais, negaliu pakęsti dezinfektoriaus smarvės.
  - Tai kad tau nosis užkimšta, nebepameni?
  - Ai, na taip, bet laiptais irgi smagu, juk ne aukštai, ar ne? - Žybtelėjo mėlynomis akimis Nataša.
  Laiptinę gaubė prieblanda, jų žingsniai aidėjo tuščiame koridoriuje.
  - Šviesas uždegs tik kai prasidės mokslo metai, dabar čia mūsų vos vienas kitas, tai ir nejungia, - Nataša vis bandė peršokti per dvi pakopas.
  Pagaliau priėjo „savo“ kambarį, ant durų dideliais baltais skaičiais buvo užrašytas numeris ir jis vis judėjo ir mainėsi. Tai ištįsdavo, tai susitraukdavo, tai keitėsi spalvos, tai vėl nežinia kas... Justina kelias minutes žiūrėjo į tą stebuklingą skaičių šokį.
  - Na eikš gi, tai nuo zombių apsauga, kad jie nelandžiotų kur nereikia, - Nataša jau buvo viduje ir kada ji suspėjo...