Išeinu iš tylėjimo zonos
į koridorių. Aidi balsai.
Vysta gėlės plastmasės vazonuos.
Vinguriuoja per stiklą lašai.
Vaikštinėja rimti pacientai.
Jie negali užverti burnų.
Įsijautę kaip reikiant. O man tai
nesvarbu. Aš link durų einu.
Išeinu į gaivinantį lietų:
medžiai, gėlės, vijokliai, žolė.
Jeigu jie pakalbėti galėtų,
išklausyčiau. Bet nekalba jie.
Nors aš viską girdžiu taip, kaip moku.
Ir smagu man. Be saiko smagu.
Netgi noras prabilti prinoko.
Ir su noru tuo tyliai lieku.