Bėga Petka ir Čepajevas nuo raudonųjų, žiūri karvės oda. Petka sako lendam. Įlindo Petka į priekį, o Čepajevas į galą. Atbėga raudonieji - reikia karvę pašert. Atnešė kibira šieno, Čepajevas- Ei Petka ėsk, tik neišduok mūsų...Petka suėdė, žiūri dar viena atneša...Petka:- Negaliu daugiau...- Ėsk Petka, tik neišduok mūsų...Šiaip ne taip Petka suėdė šieną.- Cha cha, - Petka- Kas yra?, - klausia Čepajevas- Tau bulių atveda, tik neišduok mūsų Čepajevai...
o man priminė kaip Pėtka su Čepajevu
labai tamsią naktį nuo tilto šlapino[si] ir taip kalbėjo
- Čiapajau žiauriai vanduo šaltas
- aha ir dugnas slidžiai akmenuotas