Siaučia pūga, kaip bičių spiečiai
velias man į plaukus, lipdo akis
šlapiais sparneliais tvatina per veidą,
lenda į kišenes, sugelia dantis
ištraukia pinigus, paleidžia pavėjui
ką jau čia, litų neprireiks
snieguolės užkemša man burną,
atsega palto sagas,
o aš?
mąsliai galvoju
ką buvęs mylimas šįvakar veiks
Pūga pirštus ledinius
susmeigia krūtinėn
aikteliu, širdy užima kvapą
tada tik suprantu-
kad, po truputį,
tave kasdien imu ir prarandu
gatvėje vyrauja minkšta balta tyla
beveik girdžiu virš galvos lempą zvimbiant
jaučiuos naujai užgimusi, tyra
ready naujiems išbandymams ir labirintams
nebekartoju tavo vardo,
nebežinau kaip gyveni,
stoviu balta visa, sustingus tarsi Eglė,
aplinkui pusto bitėm
keista tik -
į tolį žvelgt neleidžia
ledo krislas aky