Žiemos vakare baltam
žvarbieji vėjai staugia,
o kambaryje šiltam
jis sėdi priešais draugę
ir spaudžia jos rankas.
Dvi melsvos akys jos
kaip žvakelės švyti.
Krūtinę šildo jam meiliai
jos žvilgsnių šviesūs spinduliai,
skrajojantys po kambarį mažytį.
Abu jie jaučia
tikrą džiaugsmą savo.
Abu viens kitam
ateities prasmė,
bendro gyvenimo
laiminga tėkmė.
Bet jis jau pakilo eiti,
atsidusęs giliai.
Ir liko tik skrajoti
po kambarį mažytį
jo žvilgsnių šviesūs spinduliai...