Ugnis

Beprotis aš esu seniai

Bet vakar atvedė į protą,
Ko gero, aš jau suprantu –
Siaučianti ugnis yra baltos spalvos.

Štai laužas dega ant grindų,
Kaip medžiai vartomi gūsingo vėjo,
Toks ir mano protas nepastovus, sumišęs
Ir regiu, kad jis to laukė jau ilgai.

Jam patinka būt mano globėju,
Jaust atsidavima ir tarnystę,
Štai apkabina savos liepsnos liežuviais –
visa širdim į jį neriu.