Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Atsidžiaugusi lig valiai dovana Justina prisiminė, kad reikia pasigražinti. Nugvelbusi mamos plaukų tiesintuvą ištiesino juodų plaukų bangas, įsisegė į ausis sidabrinius auskariukus. Kiek pamąsčiusi įsirišo į plaukus baltą kaspinėlį, pasikraipė prieš veidrodį. Apsivilko šviesiai mėlyną suknutę ir ant kaklo pasikabino sidabro grandinėlę su širdelės formos pakabuku. Dar kiek pasistaipė ir berods liko savimi patenkinta.
  Kaip tik tuo metu iš parduotuvės grįžo mama, kurios Justina jau laukė prie mašinos su lagaminais. Buvo jau atsisveikinusi su tėčiu ir broliu, tad susidėjo lagaminus ir įsėdo į automobilį. Nesakė nei žodžio, o ir apie ką buvo kalbėti, mama vistiek nepersigalvos. Užsisegė saugos diržą, užsidėjo ausines ir įsijungė muziką. Taip ir kelionė neprailgs ir nereikės bendrauti su mama. Automobilis suurzgė pikčiau ir pajudėjo, kelionė neatrodė būsianti ilga. Justina žiūrėjo į šalia kelio bėgančius medžius, žalias pievas su rupšnojančiomis žolę karvėmis. Atsitiko nenumatytas dalykas- išsikrovė telefonas, dar pyptelėjo porą kartų ir galutinai nutilo.
  -Velniava, - burbtelėjo Justina nusiimdama ausines ir grūsdama jas į rankinuką.
  - Atsibodo muzika? - Tuojau pat sureagavo mama.
  Justina žvilgtelėjo į veidrodėlį. Matėsi geltonai dažyti mamos plaukai ir pilkos akys paryškintos tušo pieštuku. Nors mama nelabai mėgo kosmetiką, bet akis, kaip ji sako, „nusipiešdavo“, kad „pakeltų savo vertę“. Ką tai reiškė, bala žino...
  - Muzika man niekada nenusibosta, - atkirto Justina.
  - Vadinasi nudvėsė telefonas, - konstatavo mama, - pamiršai vakar pakrauti? Galėjai pagalvoti, kad taip nutiks.
  - Koks skirtumas... Kalėjime įkrausiu...
  - Tai nėra kalėjimas, - nukirto mama.
  - Koks skirtumas... Tai ne mano šalis, ne mano miestas ir aš niekur negalėsiu iš ten pabėgti!
  Mama nutylėjo, žinojo, kad dabar Justinai labai sunku. Ji prisiminė savo jaunystę ir kelionę į tą patį internatą. Žinojo kaip gerai jis apsaugotas, būtent apsaugotas, o ne saugomas. Dukrai apie tai nesakė, niekada, nė vieno žodelio. Tai buvo DIDŽIOJI mamos paslaptis. „Ji jau pradėjo numatyti artimiausią ateitį ir tai patvirtina mano spėjimą“ mąstė mama.
  - O tu pasiimk tą naująjį, išmanųjį, ar kaip jis ten ir aš tavęs nebeerzinsiu, - žvilgtelėjo į veidrodėlį mama.
  - Kokį kitą... K-k-kokį išmanųjį... - Justinai atėmė žadą, „iš kur ji žino, ne jau tėtis leptelėjo“?
  - Tą kurį tau padovanojo tėvas.
  - Kas tau pasakė, kas, tėtis?! Kas pasakė, Aivaras?! - Justina šaukė, tai buvo išdavystė.
  - Ne, tu pati man pasakei, - sukikeno mama.
  Justina liko be amo, mintys galvoj spragsėjo lyg kibirkštys. Užrasojo akiniai.
  - Ką tu čia dabar kliedi, nieko tau nesakiau, nieko!...
  - Bet pagalvojai. Juk pagalvojai, tiesa? - Mamai buvo linksma.
  Justina pyko, pyko, nes nieko nesuprato. Nusisuko į langą. Staiga pajuto lyg būtų nardinama giliai į vandenį. Ėmė trūkti oro, krūtinė rodės tuoj sprogs. Ėmė giliai kvėpuoti, tiesiog rijo orą atvira burna...
  Tapo kiek lengviau, oro buvo ir jis buvo gaivus, toks, na toks, gėlėtas... Mergaitė nerado kitų žodžių apibūdinti pojūčiui. Pajuto keistos jėgos antplūdį, rodos krustels mažąjį pirštelį ir pakels visą kalną! Tuo pat metu pasijautė esanti stebima, rodos kažkas jos ieško, jos ir mamos, ieško ir negali surasti. Į jas spoksojo medžiai, vartė akis akmenys, debesys grabaliojo žemę vatiniais pirštais... Ir nerado, nerado, nes jos buvo po kupolu, vaivorykštiniu žaižaruojančiu stogu, jo nesimatė, bet Justina tikrai žinojo- jis yra.
  Pagaliau automobilis įsuko į platų, erdvų kiemą kurio gale stūksojo didžiulis ornamentais ir raštais išpuoštas pastatas. Mama pastatė automobilį priešais įėjimą ir pradėjo traukti lagaminus iš bagažinės. Justina dairėsi aplink ir jai patiko, kažkodėl patiko ši vieta.
  Mama paėmė lagaminus ir jos kartu įėjo į pastatą. Tai buvo bendrabutis, stebino ilgi koridoriai, platūs, ornamentais dekoruoti, laiptai. Įėjo į vieną iš koridorių ir vos nesusidūrė su aukštaūge rudaplauke moterimi. Atrodė jaunai, įdegusi vos ne iki juodumo, rudakė, apsirengusi griežtų linijų tamsų kostiumą. Už jos tipeno kiek stamboka mergaitė, taip pat įdegusi, raudona, kaip virtas vėžys. Tamsius plaukus susirišusi į „uodegą“, o akys nuodingai žalios. Tempė taip pat žalios spalvos didžiulį ir sunkų lagaminą.
  - Laba diena, - mama kreipėsi į griežtąją moterį, - tai mano dukra, ji pirm...
  - Žinau, - nutraukė moteris, - priminkit savo pavardę.
  - Kartėlaitė. Justina Kartėlaitė...
  - Aha, - piktai patąsė rankoje turėtus popierius, - jos kambarys 305!
2015-01-20 15:35
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-02-10 19:40
Mikė Lilikė
Tęsinys įdomus, labai gražiai aprašytas kelionėje Justinos patirtas keistas jausmas. Gerai. 5 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-01-20 23:37
Erato
Pakankamai suintrigavo.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-01-20 21:02
Viliutė
Mama nori ,kad dukra patirtų tai ką ji patyrė.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą