Neseneka Neliucilijui LXXV

/slapto pasiklausimo išklotinė/
.
---Palikime tas visas kundalini energijas ir nusileiskime į žemę. O čia, žemėje, pats žinai, pekla.
===Nu, nu? Kas mano prietėliui, kokie negerumai užspaudė staiga?
---Nei čia staiga, nei ką . Tiesiog-toks gyvenimas.
===Gyvenimas-gyvenimu, bet jei isikalbėsi, išsipasakosi, palengvės. Lyg savo nešulį pasidalintumei su kažkuo. Šiuo atveju su manimi.
---Aha, pulkim ant kelių, liu, ir apsibliaukime liu, liu. Nesulauksi.
===Vėl ešerį statai. Matau iš akių, kažkokios liūdnos, tai ir paklausiau.
---Tai pats sakei, kad reikia džiaugtis, jog eksternu einame šią „Ašarų Pakalnės Mokyklą“. Ir gyvenimas dėl to toks trumpas, kad netektų amžinai kankintis. Viskas turi pradžią ir pabaigą.
=== „Žinok, kokie laikai, tokie ir žmonės. Tokie laikai - aklus bepročiai veda.
„, pasakytų Šekspyras.
Nesiginu, sakiau taip. Ir dar sakiau, kad visi daro tą pačią klaidą, galvodami, jog su saule gyvens. Dėl to nebrangina nei savo, nei svetimo gyvenimo.
---Tik nereikia man aiškinti, kad visi darbai kenksmingi sveikatai. Vieni kūnui, raumenims, sąnariams, kaulams, kiti galvai, o nervai visiems. Ir neaiškink man kad žmogui kenksmingiausia jo paties gyvenimas.
===Ir kada tu išmoksi taktiškai, neįžeidinėjant kitų bendrauti su žmonėmis? Tai dabar, maždaug, iš anksto reikėtų pasikabinti ant kryžiaus, prieš pradedant kalbėti su tavimi?
---Gerai, jau, gerai. Nemindyk čia man sąžinės.
Pats prisiprašei, tai būk malonus dabar ir receptą išrašyti.
===Nagi, nagi, įdėmiai klausome?...
---Ai, lyg ir nieko ypatingo. Greičiausiai koks tai klasikinis atvejas iš skruzdėlių gyvenimo.
Kalba apie vaikus. Kaip sakei, maži vaikai spardo kelius, užaugę-širdį. Nedėkingi mano vaikai, nedėkingi. Lyg ir gyvenau, stengiausi, dirbau, ariau, kariavau dėl jų, o pasirodo niekam to visai ir nereikia. Bet suprasdamas ir kitų gyvenimus, jau ir tikėjausi, jog už tai, kai ateis laikas, pakraus mane, mano paties vaikai ant rogučių, išveš miškan ir paliks Dievo valiai. Na, šitai numatyt aš galiu, nes senais gūdžiais laikais, kai kraštas būdavo nualintas priešo antpuolių, niekas nesivozodavo su gyvais lavonais. Bet dabar, kada didėja didėjimas, mažėja mažėjimas, gerėja gerėjimas, auga apetitai ir gerbuvis netelpa nei į kišenius, nei į seifus, tikėtis tokios nekrikščioniškos baigties būtų kaip ir nebesuprantama.
===Hm? Klausausi aš čia tavęs, žiūriu į tave ir nebeatpažįstu. Tu čia, ar ne tu?
---A ką yra? Galiu ir nekalbėti. Kam iš vis čia pradėjau tą kalbą. Tikras mulkis esu, nors nusiraut paskutinius plaukus, kurių jau nėra. Tada nuo krūtinės, iš visų pažąstų, nors.
===”Numesk garą savo autoklave`, dar sprogsi.
Nesiruošiu aš čia glėbeščiuotis su tavimi, reikšti užuojautą ir linkėti ramybės, ramybės, su rūškanai skaudžia mina veide.
Žinia, „Gerovė užliūliuoja sveiką protą,
O neganda mums atveria akis. „
Dalykas žinomas kaip pasaulis. Ne tu pirmas, ne tu paskutinis užlipai ant to grėblio. O kodėl užlipai? Matyt taip reikėjo. Dabar išgraužk. Turi ką turi, yra kaip yra. Berniukas suklydo, ant ... paslydo, o...
Visiems sakau ir tau sakiau, skaityti knygas reikia, geras knygas. Ten visa tiesa surašyta. Jei esi protingas, tai iš kitų klaidų būtum pasimokęs, ne iš savo. O dabar kas? Tik durniai mokosi iš savo klaidų.
---Tai gal užsidėk savo kimono su tuo pajuodyjusių nuo laiko diržu ir eime ant tatamio. Pažiūrėsime kuris čia iš mūsų, oi vos nepasakiau Byvis, o kuris Tešlagalvis.
===“ Kariai išdidūs, kaip dievai,
Ir nesileidžia skriaudžiami lengvai. „
Niekur aš paskui tave neisiu. Atsuk savo apsauginį vožtuvą, nuleisk `gazą` ir niekur eiti nereikės. O jei kur paniežti, tai gali, kaip sakoma-„nepasitraukęs nuo kasos“, pasirinkti kas geriau, ar su mano plunksna pasikutenti kojų tarpupirščius, ar kaip ietimi, susismaigstyti kiaurai mąstyseną.
Bet grįžkime. Abu ne į tą dūdą pučiame. Transponuojuos pagal tavo valią.
Kaip pasakytų mūsų gerai žinomas ir gerbiamas Š, oi, vos nepasakiau Švyturys,
„Vaikų nedėkingumas gelia skaudžiau negu gyvatės įkirtimas. “ Bet ir „`Ingratitude`- ankščiau ar vėliau pražudo savo šeimininką“.
Tai čia laimėjusiųjų kaip ir nėra.
Tik šiuo atveju labiau reikėtų rūpintis ne tau, garbingam stoikui, o nedėkingumo šeimininkui.
Tavo atvejas sakyč klasikinis. Balzakas išsamiai aprašęs tavo gyvenimo scenarijų savo romane „Tėvas Gorio. “
---Gal ir skaičiau kažkados, bet tikriausiai tada man nepadarė įspūdžio, nebuvo aktualu, tai ir neprisiminiau. Atgaivink atmintį, trumpai .
===Pagrindinė romano problema ir yra vaikų nedėkingumas tėvams.
Tėvas Gorijo augino dvi dukteris: Delfiną ir Anastaziją. Jas beprotiškai mylėjo ir lepino, nes norėjo suteikti joms viską kas geriausia. Tačiau jis taip beauklėdamas savo dukras padarė dvi klaidas: viską joms davė ir pats nieko iš jų nereikalavo ir ištekino jas už nemylimų, bet turtingų vyrų, viena ištekėjo už grafo o kita už bankininko. Gorijo nežiūrėjo moralinių jaunikių savybių ir dukros dėl to jautėsi nelaimingos. Visi pataikavimai, aukšta visuomeninė padėtis ir turtas jas tik dar labiau išpaikino ir savo tėvą jau gyvenantį Vokės pensione jos lankė tol kol šis turėjo pinigų. Vėliau dukterų vizitai darėsi vis retesni ir retesni. Taip Gorijo mirė vienui vienas ir prie jo ligonio lovos nei viena iš dukterų nebudėjo ir į laidotuves neatėjo. Paskui jo karstą važiavo tik tuščios karietos.
Kaip matai, geraširdiško nesavanaudiškumo niekas neįvertina, iš to greičiau pasijuokiama.

---Prajuokinai tu mane su savo viduramžių pasakomis. Tikrai. Apie kokį čia tėvo vaidmenį matriarchato visuomenėje man aiškini? Pabusk ir supelijusio sapno, žmogau. Kur tu čia matei, kad tėvas šeimoje ką nors reiškia, išskyrus gerbūvio kūrimą, a?
Bet kalbėk, kalbėk. Pakėlei ūpą.
===Gerai, kalbam apvalainai, ne apie tave, o apie vaikus.

Paauglys, negalėdamas suteikti tau proporcingos dovanos už gyvybę, priverstas menkinti tave ir viską, ką tu jam duodi.
Jis menkina tavo žinias ir sako, kad tu nesupranti dabartinio jaunimo.
Menkina tavo pasaulėžiūrą ir elgiasi visai priešingai tavo vertybėms.
Menkina tavo maistą ir nevalgo jo.
Ir jis daro visa tai tol, kol pats netampa tėčiu ar mama.
Štai tuomet ir paaiškėja paslaptis, ką daryti vaikams su dovana, gauta iš tėvų. Pasirodo, jie gali ją atiduoti savo vaikams. Štai tuomet jų akyse tėvai vėl tampa protingi ir sukalbami. Ir atvyksta jie pas juos į namus kaip laukiami svečiai. Kaip Persefonė pas savo motiną Demetrą. Nes jos skola jau būna atiduota - atiduota jos vaikams. Geresnio būdo atsiskaityti su savo tėvais vaikai neturi. Apie tai yra sena istorija.

---Ne viskas taip kaip sakai. Čia neapsieita be motinos, kuri, deja, negavo iš savo tėvų supratimo ir moralės pagrindų. Taip kad aš ne kaži ką sau ir prisiimu iš tos pasenusios logikos.

===Gerai, pasakysiu tada alegorijomis, kad geriau suvoktumei.
Vieną kartą miške kilo gaisras. Ir senas varnas ėmė ant nugaros po vieną nešti į saugią upės pusę savo vaikus. Skrisdamas virš upės jis paklausė pirmo vaiko: „Ar man pasenus ir kilus gaisrui, gelbėsi tu mane? „Žinoma, tėti“, - atsakė dėkingas sūnus. Ir numetė tėvas jį į upę. Nešdamas antrą paklausė: „Ar gelbėsi tu mane, kilus gaisrui, kai užaugsi? “. „Taip, “- atsakė jo vaikas, ir numetė jį tėvas žemyn. Nešdamas trečią paklausė: „Ar gelbėsi tu mane, jei tau užaugus kiltų gaisras? “. Ir įsivaizduokite, trečias sūnus buvo nedėkingas ir atsakė: „Ne, tėti. Negelbėsiu aš tavęs! Nes tuo metu nešiu aš savo vaikučius į saugią vietą“. Štai šį vaiką tėvas ir pernešė į kitą krantą. Nedėkingą.


Bet gal nesmagų pokalbį užbaikime vėlgi, klasika;

Kai slegia artimą sunki bėda,
Sava nelaimė ne tokia juoda.
Vienatvėj kęsti - pražūtis baisi,
Kada aplinkui linksminas visi.
Bet daug lengviau pakeliami vargai,
Jei su tavim liūdnos lemties draugai. /Šekspyras, Viljamas/
.
---Tai taip ir nesupratau, kur čia tas tavo receptas, kurio prašiau?
===Kaip tai? Pats jį sau ir pasirašei. Tik nereikės tau laukti, kol vaikai miškan išveš. Pats turėsi susikalti rogutes, nusitempti miškam ir atsigulti. Argi čia taip sunku stoikui? 

---Aha, tai jo. Kaip sakai ir aš mirsiu-nepamiršiu tavo gerumo.