Paprastumo

Nemeluočiau, jei prisipažinčiau, kad man dar nereikia to prieškalėdinio svaigulio, tų žmonių, apsiginklavusių blizgančiu popieriumi, tarsi ietimis - į jį bus suvyniotos dovanėlės, ir kažkas jį plėš – negailestingai, kaip rodo amerikietiškuose filmuose. Tarsi jis būtų be reikalo taip rūpestingai užvyniotas, užklijuotas daugybe lipnių juostelių – kam visa tai? Plėškim rūbus, griebkim odą – ir po visko.
Prisimenu, kaip mes su sese, tarsi sudarę kokią slaptą sandorį – per Kalėdas kuo giliau įpakuodavom dovanytę – išrinktą su didele meile, trokštant nustebinti, ieškota ir galvotą ilgus mėnesius. Ir pakuodavom pasislėpę – viena spintoje – kita – vonioje. Ir nešdavom po eglute  - viena ketvirtą valandą ryto – kita penktą. O paskui ryte – lėtai vyniodavom, atsargiai plėšdamos lipnias juosteles, kad tik nesudraskius popieriaus, kad tik arčiau prie tos paslapties – arčiau ir pamažu. Svarbu ne tikslas, o kelias. Svarbu atsegti po vieną sagą, paliesti po vieną porą, kad atrodytų, jog kažkas stovi ant tavo slenksčio, klausia ar galima užeiti. Juokiesi, slepiesi po plaukais, nežinau, sakai. O paskui nebegali pasakyti. Nes jie jau čia. Jei ateina ir išsineša tave į vieną procesą – o paskui vėl išeini iš rūko ir vėl ilga kelionė iki kito rūko.
Manau, ne visi žmonės tokie skubūs, kaip tie amerikiečiai. Tiesą sakau, aš jų visai nepažįstu. Na ir kas, kad kai mes einam miegoti, jiems aušta diena. Aš niekada nepajuntu, kad koks amerikietis skaitytų mano emailą, nusiųstą jam. Matyta jis skaito tik tada, kada aš miegu, ir nejaučiu kaip kaista mano ausys. Gal skaitydamas jis svajoja, bet manęs tada nėra toje jo dienoje – aš klajoju kitose erdvėse, ir nežinau kuri diena jam aušta – ar pirmesnė ar paskesnė. Matyt, man nesvarbu. Niekados nebuvau įsimylėjusi amerikiečio – todėl ir nerūpėjo kelintą valandą širdis plaka kitame pasaulio krašte.
Štai vienas berniukas sako – žinai, ką veiksiu per Kalėdas? Nuo septynių ryto žiūrėsiu teliką. Rodys tą ir aną ir dar kažkokias nesąmones, nuo kurių  mane pykina, ir jaučiu visas kalėdinis valgis nustotų virškintis. Kai būni vaikas, viskas kitaip žiūrisi. Viską matai juokingai. Tačiau dabar man skauda. Net kai kokį nupieštą katiną su volu pervažiuoja. Tada velniškai įsiskauda galvą, ir tenka išjungt teliką. Taigi taigi. O jis štai žiūrės teliką nuo ryto ligi vakaro. Galų gale skaudančiom akimis ir galva nueis miegoti. O kas bus širdy? Papasakosiu, kas mano širdy būdavo po tokių Kalėdų, kai buvau maža. Galvodavau – va, tiems kurie gyvena telike, be galo linksma, jie buvo čiuožykloj, jei mylėjo vienas kitą, jie dainavo, juokėsi ir kvailiojo. O aš sėdėjau ant fotelio ir žiūrėjau. Tiesa, dar mačiau kad lauke lyg tai snigo. Girdėjau rogučių šliūžesį po langais.
O žinot, kas buvo, kai vieną dieną apsivilkau didelį mėlyną kombinezoną, pasikišau slides po pažastim ir patraukiau į pušyną. Ten užsidėjau akinius – ir verkiau – pasaulis toks gražus! Pušys aplipę sniegu – koks jis ryškus, baltas, matau kiekvieną spyglį, matau sniego grumstelius, išnirusius iš po šliūžės, matau paukščio pėdsakus sniege, matau koks dangus skaidrus, matai virpėjimą ore! Niekados nebūčiau patikėjusi, kad taip yra. Aš buvau beapankanti, beklaidžiojanti tarp šešėlių, vienodų dienų, vienodų juodų žmonių, kurie sako labas, aš atsakau, bet nežinau, kas tai buvo. Tai kas, kad ne vienam taip buvo, bet tada mano siela rėkė, ir tai buvo visos pasaulio prisikėlimas, ir aš gyvenu tokiame pasaulyje, kokį mačiau tada, kai buvo nežinau kiek metų.
Neįsivaizduojat, kaip pasiilgau viso to. Kaip ir įsimylėjimo, virpėjimo, karščio bangų, ašarų ir dingusio apetito. Svajonių per naktis ir to lengvumo kiekviename žingsnyje. Tiksliau – to paprastumo. Kai tu matai autobuse žmones, laikančius blizgantį popierių ir galvoji – štai jie savo mylimiesiems pakuos dovanas, jei bučiuos juos, jie bus kartu, jiems bus be galo gera. Kaip pasiilgau to nesupratimo, pavydo ir tikėjimo, kad esi vienas vienintelis pasauly – ir tavo ateitis – vienuolynas, nes tavęs niekas nemyli.
O taip yra todėl, kad meilę matei vienu pavidalu, dabar ji lyg mozaika – turi sudėt iš begalės kristaliukų – ir pabandyk praleist bent vieną  - nežibės. Ir jeigu tau kas praleis – matysi negyvą dėlionę.
Trokštu stebuklo – to paprastumo iš praeities