Žiemos pyktis

Žiema pyksta, verkia, baras
Kas suplėšė josios skara?!
Ta skara balta, graži –
Kaipgi plėšyt ją gali?
Šalčio  gėlėm siuvinėta.
Šerkšno pūkais padabinta.
Vėjo pirštais iškedenta –
Kas šio grožio nesupranta?!
Ir įpykusi žiema –
Sau prisiekė paslapčia,
Pasigauti tą padaužą,
Kurs jos skarą taip pragraužė.
Ieško mėnesį ir du,
Trečias baigiasi – baisu.
Blaškosi žiema, rūstėja.
Jos skaroj skylių gausėja!
Kas čia daros, kas čia daros?
Kas tas padaras negeras?
Čia užlopau, ten skylė –
Netgi kalasi žolė!
Ir, nuleidusi rankas,
Nutarė žiema – pakaks!
Nors ir gaila man skaros,
Nesulopysiu jau jos…
Net neįtarė žiema,
Kad saulutė čia kalta –
Ji taip švietė, ji taip šildė,
Kad žiemos skarelę tirpdė…