Mažutis, spurdantis,
Tu, broveisi į saulę.
Nenujautei, kokia sunki dalia,
Kaip nusikaltėlį likimas –
Vienatvei pasmerkė tave...
Nelaukiamas, nemylimas
Į šį pasaulį atėjai,
Tik sapnuose regėsi mamą
Tave beglostančią švelniai.
Nėra šalia mamos, nei tėvo –
Nereikalingas jiems esi.
Kodėl tavęs išsižadėjo?
Niekaip, suvokti negali.
Mažytės rankos vis dar ieško,
Ką apkabinti, prisiglaust.
Už kokią kaltę, taip nubaustas,
Tu, dar nesugebi paklaust.
Ir ilgesys širdelę mažą
Suspaudęs dar ilgai laikys...
Negailestingas tas pasaulis –
Tau, laimė užtrenkė duris.
Kas tie, kurie tave pradėjo?
Kurie apsvaigę tenkino aistras.
Tavęs, net įsčiose jau nemylėjo
Ir rinko ateičiai juodas spalvas.
Kokiu vardu juos pavadinti?
Turbūt to vardo dar nėra.
Net gyvūnėlis, kaip brangiausia turtą,
Saugo ir gina palikuonis visada...
Mažutis, spurdantis,
Tu, broveisi į saulę.
Verkei, ištiesęs rankeles...
Kiek daug pasaulyje žiaurumo...
Kas dovanos tau meilę?
Kas?
:) Bandau antrą kartą Guntai duoti atsakymą, deja esu automatiškai atjungiama,tad bandau trumpai - čia ne gailestis, čia iškelta problema ir bandymas prisibelsti į žmonių, širdis, kad tokių atvejų būtų kuo mažiau...Apie tai turiu rašyti pilną teisę, nes daug metų dirbu socialinį darbą ir labai gerai žinau ko tiems vaikams reikia, nes jų namai, mūsų - socialinių darbuotojų namai.Guntą galiu pagirti už labai platų "žodyną"ir poeto V. Mačernio eilių žinojimą, mums su dukra, kuriai jau 37m., jo eilės taip pat labai patinka.Labai ačiū už parodytą pagarbą, kuri "liejasi per kraštus".
VYTAUTO MAČERNIO
*
Yra tokių, kurie geri, net baisiai gailestingi.
Ir širdį tau parodyt laukia tik progos.
Jie niekad rūpintis tavim netingi;
“Vargšeli tu” jie nebaigia kartot,
Jų akyse kažkaip savaime
Esi įkūnyta nelaimė. --
vienas posmas iš eilėraščio "Distancijos Jausmas"
žinokite gailestis ir užuojauta yra labai skirtingi dalykai;gailestis - luošina dvasią, žinoma jei tas kurio gailima yra tvirtas, tai gailėk kiek nori,nesuluošinsi,jis nepriims to kas jo dvasią luošintų užuojauta neluošina; bet ji irgi turi būti reiškiama, kai konkrečiai žmogui to reikia,tik užuojauta; o gailėt niekada nereikia,Gailestis nėra gėris; Užuojauta-gėris, bet ji visada konkreti, konkrečioje situacijoje ir momentinė.
...taip - jausmo daug. O Gunta, kaip visada, paskendusi savo filosofiškuose pamąstymuose...Nematau čia jokio gailesčio, tik jautrų apkabinimą ir šiltą žodį, o jo labiausiai žmogui reikia
žinai ką, pavyzdžiui, jei žmogus yra pamestas tėvų savo, išsižadėta jo, jam gimus - jis jų nematęs, ir tu jau jo išorinis jį supantis pasaulis, su savo tuo eilėraščiu - nu kaip jis tau, ne žiaurus; jis tiesiog luošinantis dvasią, jei tas pradėtų dar savęs taip gailėti, ir tikėti tais tavo kalbamais žodžiais - kaip kokiomis tiesomis; bet jei jis pasakytų - "eik jau su savo paistalais, ko nori iš manęs su tokiais savo pamąstymais?.. nu gi, atsiverki sąžiningai nuoširdžiai, KO sieki?, ką?.. aš taip nesijaučiu, nereik man tų tėvų jei jiems manęs nereikia, bet jie nėra tokie blogi kaip kad pati(pats ) paistai, jie tik norėjo pasismaginti, vaikų jie net nesiruošė turėt, nei mylėjo nei nemylėjo - tiesiog negalvojo,kad mane pradėjo, ketinimų tokių neturėjo,kaip galėjo nemylėt, jie mėgo pasidulkinti, juk smagu, žiūrėk visi poetai kai tik aistrą aprašo, ją meile vadina, o skaitytojai sako "jėga", ir vadina tuos tekstus "meilės apraiškomis" mhmmmm- kai visiems patinka paprasčiausiai "pasitarškinti",o ne vaikus daryti, ko dabar tie mano tėvai tau prasikalto, kurių net matęs neesu, kad bandai man į mintį įpiršti jog jie mane nuskriausti norėdami, darė kol pasidarė, kad nemylėti galėtų?.. juk jie manęs nedarė,jie tik dulkinosi. Tai ko nori tu?.. su savo gailesčiu ne vietoje luošu,mano dvasią suluošinti?.." -,bet juk šitaip pasakęs, jis, savo dvasia tikrai nepalūžtų išsaugotų ją stiprią ir tvirtą (ne luošą)- ta prasme nesuluošintų tavo paistalai jo dvasios, tačiau priešą dar vieną, jis tikrai gi įsigytų - juk tu jo išorinis pasaulis, jį supantis, pataptum jo priešu, kad jis nešdamas- gyvendamas savo nelengvą gyvenimą, savo dalią, dar ir taves ant pečių sau neužsikėlė, neleido užlipti ant sprando su tais paistalais 'koks jis nelaimingas, kad buvo greičiausias spermatozoidas pasaulyje, kai jie-gimdytojai jo, tarškinosi".
nu ir skaityk dabar savo eilių - kas jame gero, stipraus, ir jis yra išorinis supantis pasaulis tuos, kurie gal net nematė savo tėvų. ec... mąstyk ką rašai, ir atsiskaityk sau, ko nori tai rašydama, ką realizuoti nori. gilinkis į save, tam gyvenimas ir yra kad save pažintum...