Rašyk
Eilės (76535)
Fantastika (2232)
Esė (1524)
Proza (10703)
Vaikams (2598)
Slam (50)
English (1175)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





A Puokas A Puokas

Jis. Exodus

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


O rytai čia gražūs. Su rūkais, saule pro medžių šakas arba lėtais lietumis į smėlėtų pušynų samanas. Geri rytai. Kol visi dar arba jau miega. Ypač tas trumpas laikas tarp nakties ir ryto, prieš saulėtekį vasaros pabaigoje. Mėgstu tą metą. O labiausiai – drybsoti ant tiltelio prie ežero, kramtyti smilgą ir vėpsoti į dangų. Arba vandenį. Arba abu. Atseit, žvejoju. Nors šimtą metų man žuvies nereikia ir mano meškerė be kabliuko, kad netyčia kas neužkibtų. Dar geriau nusiirti valtimi į salą arba įsilipti į stebėjimo bokštelį, iškilusį virš miško masyvo. Atseit, dirbu. Stebiu kažką. Svarbu nepamiršti žiūronus pasiimti, nors kam man jų reikia, jei asmeniškai pažįstu visas apylinkės varnas ir galiu papasakoti kiek kuri vaikų šiemet priperėjo? Taip tik, dėl vaizdo. Dirbu, suprask.

Šiandien grįžau vėliau, nei įpratęs. Kaip koks Pinčiukas vaikiausi bobą po pelkę. Kiek kartų sakyta, kad negalima, tai ne, kaip užsuktos kaimietės „aū-aū“ su savo kašikais ir kaniukais. Pamatai, kultūringai paaiškini – nesupranta, akis varto, atrajoja, „a kū? Kadel nemožna? “. Kol neužrėki, nepajudina pasturgalio. Kluono vartų dydžio šikna ore, boba uogas renka. Žodžiu, be mato niekaip. Į kitas pelkes – prašom, nieko nesakau, o į šitą – negalima, gervės čia, o kur gervės, ten žmonėms nevieta. Nebent man, jei galima apšepusį kūtvėlą žmogumi vadinti. Bent jau save gerbiantys paukščiai manęs juo nelaiko. Bet kaime visi tokie patys, kaip šitos bobos. Vienas – kitas padoresnis, o visi kiti – žmonės. Visi iš didžiosios raidės Ž. Išdidžiai skambantys. Ir kaimas šitas, ir darbas – viskas iš didžiosios Ž. Iš Žopos. Ką aš čia veikiu? Ko čia sėdžiu kaip susmirdusi kempinė ant puvėko? Ne, šiaip tai sąlygos geros, su visais tais dušais, šikanais, kanalizacijomis, pečiais, net kontoros transportas yra – prašom, sėsk, važiuok kur reikia. Tik kur man važiuoti? Man ir pėsčiam gerai. Augustinas tipo mane kaip pavyzdį studentams per praktiką rodo: „čia mūsų jaunesnysis mokslinis bendradarbis ponas Jonas! Jis visur pėsčias vaikšto! “ Svarbiausia, rimtu snukiu: „ponas Jonas“, „visur pėsčias vaikšto“. Ten, kur karalius pėsčias vaikšto. Nors jei į šikinyką būtų galima įvažiuoti su džipu, arba jei vietoj vairuotojo sėdynės būtų įstatytas paminkštintas unitazas, tai garantuoju, Augustinas ir gamtinius reikalus atliktų už vairo. Dūšia be vietos. Fanatikas pats, ir kitus savo fanatizmu užkrečia. Pamatys kokį nukruštą kranklį eglės viršūnėje lizdą susisukusį, tai tol nenusiramins, kol tokio paties studento neįvarys į medį kranklio kiaušinių matuoti. Užstrigę smegenys jam ant kranklių. Punktikas toks, kaip sakoma.

Bloga mano nuotaika šiandien. Grįžau šlapias iki pažastų. Supista boba su savo uogomis. Nuskęstų kitą kartą, ar ką? Nusibodo. Riebi karvė. Mes kelis metus krušomės kaip prisukami triušiai, tąsėmės su visokiais seniūnais, raudonosiomis knygomis mosuodami gąsdinome ir agitavome dviejų sklypų paežerėje savininkus nesausinti žemės, – sunku net įsivaizduoti ką tai reiškia: paežerės! savininkus! įkalbėti! nemelioruoti! ir poilsinės nestatyti. Būtent įkalbėti. Nors ką aš žinau ką jie pagalvojo. Vienas, sako, sklypą pardavinėja. Atsibudo miręs persti. Su raudonosios knygos paukščiais kaip priedu kas tą sklypą pirks. Dar bebrų atvežėm, kad patvenktų upeliuką ir vandens lygį pakeltų. Galima pamanyti, kad slapta bebrą perkelti juokų darbas. Taip tik atrodo. O jei būtų aplinkosaugininkai pamatę, tai būtume lėkę iš visų savo kontorų neatsigręždami ir baudų virš stogo pasikrovę, iki gyvenimo galo užtektų. Dabar gamtos sargams teoriškai reikėtų bebrus iškraustyti, nes užliejo pievą ir plotelį miško, bet bebrai pasidauginę špygą aplinkosaugai rodo ir medį graužia. Nors realiai tai nieko giriniai ir RAADas nedarys ir nenori daryti. Lyg neturėtų ką veikti be nukrušto bebro gaudymo. Norėjo Augustiną pastrojinti, tipo, aišku kieno darbas, davaj su savo kontora, praktikantais ir jaunesniuoju moksliniu bedarbiu bebrą nafig išprašai. Bet Gustas nebūtų Gustas – apsimetė, kad nesupranta apie ką kalba, koks bebras, ir iš viso, jo kontora bebrų negano, jo kontora gano garnį baltąjį, kryklę gano, gano suknistą riešutinę ir pilkąją meletą, dar kranklių pautus matuoja, o bebro tai jau ne, atsiprašome. Ir nieko. Praslydo. Po to, kai pelkė atsigavo ir joje gervės įsikūrė, vaikščiojo gal metus nosį užrietęs, išdidus ir nepasiekiamas savo didybėje. Nors malkų nuo valdžios pasikrauti galėjo kaip už tėvynę. Na, bet toks tas Augustinas. Gustas mūsų. Kontoros Trys plunksnos šefas. Beprotis, vienu žodžiu. Fanatikas. O šiemet bobos lenda, lyg joms toj pelkėj medum patepta. Vaivorai, matote, joms. Spanguolės nesezono metu. Nežinau ką daryti. Gal ir nebenoriu nieko daryti. Liūdesys, kaip visada vasaros pabaigoje. Ankšta. Aplink – platu plačiausia, o viduj ankšta. Užaugo kažin kas, nebetelpa. Ai, tik nereikia nešvankybių. Aš rimtai. Toks jausmas, kad viskas teka pro šalį, sklaidosi, kaip migla, ir aš pats toje migloje, skystas toks, su kiekviena diena vis efemeriškesnis, lyg ne aš, lyg driksčiau į pilkus rūko gniutulus, retėčiau, kol visai išnyksiu. O nuo to, atsiprašant, sielos suskystėjimo virš blužnies maudulys įsimeta. Ir stiprėja, ypač tokiais rytais, nepaleidžia. Sveikas aš, fiziškai sveikas, matyt, su galva kažkas negerai, apaugo ji samanom ir pelėsiais šitame rezervate ir pati kaip konservai iš neliečiamo davinio – kai labiausiai reikia atidarai – o ten tik puvėsis. Turbūt todėl ir sėdinėju gaisrų stebėjimo bokštelyje. Kad daugiau erdvės, kad nustotų mausti, kad, po galais, bent vėjas ir lietus į veidą. Tai ne. Gervė, bebras ir bobos su uogų kašikais po pelkę, po pelkę, kad jus visus skradžiai ir šikančius sutrauktų!

Va. Gustas Augustas Augustinas. Lauke prie stalo. Aiškiai vakarykščius šaltibarščius šlerpia. Moja ranka. Ateik, atseit, barščių pašlerpt. Pisau tuos jo barščius.

–        Nu? – tiek ir tos Augustino šnekos.

–        Nieko. – gūžtelėjęs atsakau. Pasisemiu vandens iš šulinio. Geriu. Yra vandentiekis, iš to paties šulinio vanduo, bet iš krano jis nebeskanus bėga, sunkus ir išbalęs, kaip diabetikas. Kibiras vandens iš šulinio – lyg gilesnis, tamsus, kvepiantis, o šulinio vanduo iš krano atsiduoda utėlėmis, nors tu ką.

–        Tai prisidirbai? – Vėl Augustinas. Šliurpt.

–        Ką prisidirbau?

–        Ką tu Zosei padarei?

–        Kokiai Zosei? Karvei šitai, pelkių kikimorai?

–        Nu. Buvau kaime, visi tik ir šneka, kad Jonas rytą pelkėje Zosę patvarkyti bandė, ta vos subinę išnešė.

–        Tu, Augustinai, rimtai? Jai gi trys šimtai metų ir baisi kaip mano gyvenimas. – žiūri Gustas į mane iš už bliūdo, šliurpsi vakarykščius šaltibarščius.

–        Nu tai jo.

–        Durniai.

–        Tai aišku. – Šliurpt. Niekada nesuprasi kada jis rimtai, kada juokauja. Pats tikriausiai nebesuvokia ir painiojasi.

–        Klausyk, ką su tom bobom daryti? Pelkę nutryps, gerves išbaidys... Galva neišneša.

–        Tau, Jonai, niekada galva neišnešė ką su bobom daryti, tai ir sėdi pas mane kontoroje.

–        O tau tai išneša. Lyg pats kitur.

–        Man, Jonai, galva išneša ko su bobom nedaryti, todėl ir sėdžiu pas save kontoroje.

–        Baik, Augustinai, aš rimtai.

–        O aš ką? Nerimto ką nors pasakiau? – Šlerpt. Kanda virtą bulvę, taip pat vakarykštę. Tyli. Ir aš tyliu. Apie tą patį tylime. Geras žmogus Augustinas. Tik tas jo įprotis viską sakyti vienodu tonu ir vienoda veido išraiška į pasiutimą varo.

–        Tu, Jonai, nesiparink. Jau sutvarkiau reikalą. Nebevaikščios bobos. Pasakiau, kad toje pievoje, kurią užliejo, anksčiau kapinės buvo ir dabar, kai vanduo pakilo, – šliurpt – tai žemė suminkštėjo ir visus numirėlius su grabais ir be jų iš žemės aukštyn kelia, o numirėliai, jie, žinai, gali ir ką nors tik capt!

–        Nesąmones pliurpi.

–        Tai aišku. – laižo šaukštą, bliūdas jau tuščias.

Žiūriu į Augustiną. Į buroku nudažyto kefyro lašą ant jo smakro. Į visada vienodą veidą. Į ranką, kaip pliauską, negrabiai suspaudusią šaukštą. Tai aš. Nebeilgai truks, kol toks tapsiu ir aš. Su visada vienodomis menkomis problemėlėmis, sukartomis ant mano surambėjusio sprando, vienodomis dienomis, vienodais metais ir dešimtmečiais. Ir nieko mano galvoje nebus, tik paukštukai, kontoros biudžetas, praktikantai ir jaunesnieji moksliniai bedarbiai, perimsiantys iš manęs estafetę. Ir šnekėsiu aš visokias nejuokingas banalybes, manydamas, kad turiu neregimą jumoro jausmą. O jei kas nors ir sukrutės ten, viduje, jei ir augs taip, kaip dabar, kad net nebetelpa, tai nepajusiu. Vėjelis pušies viršūnėje. Ak, taip! Gyvenimo džiaugsmą man teiks kranklio pautų matavimas trisdešimt metų iš eilės. Kuo daugiau kranklio pautų. Alfa ir Omega.

–        Augustinai?

–        Nu?

–        Aš atostogų išeinu. Pavargau.

–        Aha. – pilasi kavos.

–        Rimtai sakau.

–        Nu jo, nu jo. – dedasi cukraus. Šaukštelį, antrą.

–        Ei, šefe, skiemenuoju: aš-iš-ei-nu-a-tos-to-gų!

–        Nu eik. Po savaitės praktikantai atvažiuoja, tai pasiruošk, bus daugiau reikalų.

–        Augustinai, tu manęs negirdi. Aš ilgam išeinu, normalių atostogų, aš gi visus tuos aštuonis ar kiek ten metų nebuvau nė dienos atostogose.

–        Tai ką? Gal aštuoniems mėnesiams dabar tave išleisti? Eik devyniems, tuo pačiu pagimdysi.

–        Nejuokinga.

–        Aš ir nejuokauju. – siurbt kavos akmeniniu veidu.

–        Augustinai...

–        Šūdo tau! Šūdo į akį! – kai Gustas pradeda šūdintis, reiškia, pramušė, tuoj pasiduos. Saviems jis visada pasiduoda, tik svetimiems tai ne žmogus, o titnagas. Nors kodėl aš turėčiau manyti, kad esu jam savas? Koks aš jam savas, taip sau, nublūdęs priklydęs bernas septyniems metams malūno sparnų sukti. – O tai kaip?! Kaip tada?! Taigi vasara! Darbas dabar!

–        O po to bus ruduo ir migracija, o po to bus žiema ir pelėdos su kurtiniais krušis, o po to bus pavasaris ir migracija ir lizdai ir kiaušai, o po to bus vasara ir „darbas dabar“! Eik tu, Gustai, verčiau ... pats žinai kur. – užbaigiu visai tyliai. Ir jaučiu, kad vėl, kaip ryte tame gaisrinės bokštelyje, maudžia. Ir ankšta viduje. Nors verk. Nors verk. O Augustinas nudelbia akis. Nežiūri. Siurbia kavą. Tyli. Apie tą patį kaip ir aš.

–        Tu, Jonai, erezijų neskleisk, – jau ramiai sako, be pykčio, bet vėl su ta savo siutą varančia vienoda veido išraiška, kuri tik keliom akimirkom buvo dingusi, kai jį pramušė, – pelėdos su kurtiniais nesikruša. O erelis rėksnys kaip? Gal net didysis? Nebestebėsi? Viskas?

–        Hibridas ten, Augustinai, sakau, kad hibridas tarprūšinis.

–        Tai tuo labiau... – patylim.

–        Negrįši, Jonai. – neklausia, sako Augustinas, nepakeldamas akių.

–        Negrįšiu, Augustinai. – sakau. Užsimerkiu. Aš nežinau, pagalvoju beveik garsiai. Aš nežinau, Augustinai! Nežinau.

–        Tai aišku. – tiek tos šnekos.

***

                    Kitą rytą išvažiavau į sostinę. Kas galėjo pagalvoti, kad per aštuonis ar kiek ten iš tiesų tarnybos metų susikaupė visai padori suma pinigų, paprasčiausiai nebuvo ką su jais veikti, o turto beveik jokio neužgyvenau. Grąžinęs valdiškus daiktus – aprangos kompektus, tris poras batų, skirtų visiems gyvenimo atvejams išskyrus teatrą, tai yra žiemą po mišką valkiotis, vasarą po mišką valkiotis, ir iki klyno vandenyje braidyti, optikas, štatyvus, elektroniką, žiedus, reples, užrašus, knygas ir taip toliau – visą savo turtą sutalpinau į kuprinę ir įrankių dėžę. Keliaujantis pameistrys. Kasam griovius! Kuopiam šikinykus! Taisom santechniką! Drožiam šaukštus! Bobas drožiam! Tfu, nesąmonės lenda į galvą, bet nuotaika pasitaisė. Iki miestelio, kaip pratęs, nuėjau pėsčias, o iš ten kelios valandos autobusu ir aš jau vietoje. Sostinė. Stotis. Nelabai pasikeitusi, tas pats pilkas betonas, gal kioskai margesni ir tvarkingesni, bet chebra prie jų tokia pati, kaip buvusi. Lyg išvažiavęs būčiau savaitei, o ne metų metams. Perkuosi laikraštį su reklamomis. Išvažiavau taip, kaip darydavau gyvenime visus svarbius sprendimus. Spontaniškai, negalvodamas, be svarstymų, be pasiruošimų, be grežiojimųsi atgal, be gailėjimųsi ir visų tų šik-mik. Man kitaip neišeina. Galiu ilgiausiai, apimtas kažkokios apatijos ar tingumo nė piršto nepajudinti, tik burbėti po nosimi, tik kaupti, kaupti tą pokyčių poreikį, o kai jo susikaupia tiek, kad tiesiog per ausis šnypšdamas garuoja, staiga tik pyst – ir padaryti ką nors nei šiokio, nei tokio. Na, tiksliau, ir šiokio, ir tokio, tai, ką seniai reikėjo padaryti, ką kitas gal padarytų už mane daug greičiau, bet ruoštųsi po truputį, apgalvotai, po žingsnelį kasdien. O aš negaliu taip. Arba iš karto ir viską, arba nieko niekam niekada. Juk ir išvažiavau į kaimą lygiai taip pat. Viską trenkiau ir apsiėmiau dirbti vos ne juokais man pasiūlytą darbą, nes joks sveiko proto jaunas žmogus, turintis bent menkiausias ambicijas ir perspektyvas, juk jo nesiimtų, ir kitaip, kaip tik juoduoju jumoru, antrą kartą gyvenime matomo Augustino tada, seniai seniai, kai riestainiais lijo, padaryto pasiūlymo pavadinti ir šiandien negalėčiau. Įdomu, ką jis pagalvojo, kai nusiėmiau va šitą pačią kuprinę nuo pečių jo kontoroje ir pasakiau, kad sutinku. „Nuo šiandien“. Turbūt pagalvojo, kad durnas. Bet tuščia jo. Ratas apsisuko, aš vėl ten pat, iš kur pradėjau. Kuprinė, įrankių dėžė, laikraštis ir aš. Mikrokosmas. Geras jausmas, kai visas laikas yra tavo. Pone, ar turite minutę laisvo laiko? Taip, turiu, bet jums neduosiu. Sūrio jums, sūrio... Štai jie, didžiausi šalies pelėkautai, sostapelėkaučiai su nemokamo sūrio gabalais, priraišiotais prie tamprių spyruoklių, ir tarp jų šmirinėjančios pilkos pelytės ir peliukai, žmogeliukai ir žmogelytės.
                    Vidurdienis, žmonių nelabai daug, kažkodėl įsivaizdavau, kad jų bus daug daugiau, kad gatvėse beveik reikės pasistumdyti alkūnėmis, liestis ir dviese kvėpti vieną oro gurkšnį. Prisipažinsiu, truputį bijojau to, aš apskritai truputį bijau žmogaus artumo, sako, mano didelė asmeninė erdvė, ar kaip ten ją vadina. Negaliu su žmogumi kalbėtis, jei jis arčiau, nei per porą metrų nuo manęs. Negaliu ir viskas. Traukiuosi tada atgal arba kaip mėmė mekenu ką nors be ryšio ožiškai ir jaučiuosi sugautas, norisi muistytis ir sukti akis į šoną. Su visais nepažįstamais man taip. Todėl ir sunku su kuo nors artimiau susibendrauti. Nepakenčiu, kai kas nors labai arti manęs. Ne, seksas tai visai kas kita. Na, nieko. Anksčiau viskas gerai buvo, ir dabar neblogiau bus.
                    Atsiverčiu reklamas. Reikia pasirūpinti būstu. Galėčiau dieną – kitą viešbutyje apsistoti, bet nenoriu, man nepatinka viešbučiai. Tingiu aiškinti kodėl. Kas gyveno viešbučiuose, ne per ilgai, tik tiek, kol prie jų dar nepripranti, kol jie netampa, atsiprašant, „duotybe“, tas supras. Ir taip viskas laikina šioje žemėje, jokio pastovumo. Noriu įsikelti kur nors iš karto ir likti. Va taip iš karto. Kas čia keisto? Surenku pirmo pasitaikiusio butų nuomos agento telefono numerį. Alio alio, Baločka Jonas klauso. Tfu, velnias. Lenda visokie niekai į galvą. Ką pasiūlys, tą ir imsiu. „Laba diena, kuo galėčiau padėti? “ – užjodliavo suvaidintų, atidirbtų, sintetinių, tipo, teigiamų emocijų pilnas vyriškas balsas.
2014-12-19 02:33
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-27 15:52
daugelyje ronetų vienodai
Gana sodrios šūdo spalvos.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-17 22:23
sesė_mėta
O projektas dar juda? Norėčiau labai kad judėtų, smagu būtų kada visą nuo pradžių iki galo paskaityt. Gražu, įtraukia, nekliūna niekas, niekas neerzina.
Tik kas tas RAAD man liko neaišku.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-12-19 13:12
EgiZ
Geras gabaliukas. Jau ne tik kirviu nutašytas, bet ir stambiuoju peiliu apdrožtas. Tikiuosi, ateis laikas ir mažajam, dailinamajam :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-12-19 10:55
Juozas Staputis
Gana sodrios spalvos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-12-19 02:35
A Puokas
Na, čia dar gabaliukas iš bendro su LO_ lėėėėtai judančio projekto.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą