Gerumas

GERUMAS

Gatve jis ėjo verkdamas, sustiręs,
Vienausis, šlubas, baisiai nusiminęs.
Nuliūdę akys ir nukarus uodega,
Ir deimantinė ašarėlė akyse.

Jo niekas gatvėje nepastebėjo,
O jei ir matė, tai labai bambėjo,
Lazda mojavo ir piktai grūmojo.
Jis lėkdavo, kol niekas neužtvojo.

Nuliūdęs mąstė: „Aš tikrai baisus!
Ar kas išdrįs paimti į namus? “
Taip ėjo krašteliu, lėtai tirseno,
Staiga pamatė priešaky ant kelio

Didžiules kojas dideliuose batuos
Sustingo visas tik akelės matos.
Siaubinga baimė greit akis uždarė...
Žmogus palinkęs tyliai tyliai tarė:

„Gražuolis koks! Ausis! Ir žvilgsnis!
Ar eisi su manim? Eime, sušilsi.
Princesės anei dvaro nežadėsiu –
Pienelio šlako ir dešrelės negailėsiu“.

Palinko, ištiesė jam savo delną.
Delnuose pirmą kartą laikė kailį švelnų.
„Lietus krapnoja“, - ramiai dangun žvelgė.
Tai katinas jo rankose iš laimės verkė...
(Olgos Nikolajevos eiles iš rusų kalbos išvertė Danutė Ruseckaja)