patetika II

išeikim šiąnakt pasivaikščiot
nors lapkritis ir miestą dargana
prispaudus tarsi pagalvę prie veido
laiko kol aptemsta aikštės
ir atviras stiklų akis užspaudžia
atrodo vos tik porą žingsnių žengus
į plaukus paukščių taką
išlijo atsargiai tau puspilnis mėnulis
nei krištolu nei baltu sidabru
per dulksną plaukia aukso žuvys
į tavo žodžių užmestus tinklus
įsisupu ir saulei tekant
palengva prabundu o tu švelniai šypsais
ir langai nurasoję mumis