Rašau tau laiškus širdimi,
be popieriaus, iš atminties.
Vis einu pas tave sapnuose,
piešiu mintimis tavo veidą.
Be kelių, be takų pas tave ateinu,
ir vėju tau paliečiu plaukus,
išbučiuoju akis, aistros paliestas lūpas,
glostau plaukus kartu su tyla.
O kartais minčių takus užpusto sniegas.
Bet negesink dar vilties žiburio lange.
Man gera, nors laiškų ir neskaitai,
aš vis tiek savo širdį tik tau dovanosiu,
ir tikėsiu, kad dvi vienišos širdys
kada nors susitiks.