Vėjavaikis vėjas

Ant kepurės snaigės purios,
      Krenta iš dangaus,
Stogas danguje prakiuręs,
      Nieko nuostabaus.

Nes per naktį vėjas mokė,
        Išdikaut  vaikus,
Jie su snaigėm kieme šoko,
        Kol užpustė  mus
     
Jau šaltukas - nelauktukas,
        Beldžias į duris,
Kieme vėl su šluota sukas,
        Vėjo mokinys

Vaikai žiūri išsižioję
        Kas dabar čia bus,
Jis pagriebęs man kepurę,
        Bėga per laukus.
     
Ei! Palauk! Nebėk taip greitai,
        Atiduok kepurę,
Tačiau vėjavaikis vėjas
        Jos jau nebeturi.
         
Jeigu vėjas visą žiemą,
        Toks išdykęs bus,
Saugot reiks ne tik kepurę
        Bet dar ir batus.