Žemaitėškā aple Žemaitė – 33

33. Laurīna sampratas

Vīrou spaudė šėrdi – Jolė prastā tvarkuos,
Bovosi dvarėškė nieka nenodorda,
So kėto gīvento – būto pėlnė tvartā,
Nematīto truobuo nepelnīta skorda.

Jolė, ruodies vīrou, sotverta tik luovā,
Ė vākams i asla tonkē vėn paleistė,
Tuokės mintis kartės po bėškieli kruovies –
Tarp anū vėn plieties nuoskaudu pašvaistė.

Ak žmuogaus svajuonės – kėik biedū pridara,
Bet be tū svajuoniu būtom dėinas sunkės.
Žīmants jog nebova dvara žiemiu arės,
Tėms darbams netėka anuo baltas ronkas.

Kas gražē atruoda minties sodieliuojos,
Nepavėrst stebuklo Dieva padarīto –
Sokont kėtās kelēs, klimpst i porva kuojės,
Vakars būn tomsiesnis ož saulieta rīta.

Kasdėinībės vargā ė rūpesnē tīlė
Vondėnio tekiejė, pluovė šeimuos rīšius,
Atsėvierė senas, sunkė varga skīlės,
Baudžiavuos pasaulie pastatītė krīžē.

Laurīnou atruodė, ka pri pīktė kartās
Gal pridietė rīkštės, kori anou plakė,
Ė taisītė šeimuos dėrva nesoarta
Pagal vīra aiškė ė taisinga aki.

Jolė pasėrīžus so anou nokarštė,
Matė, ka abodo lūžt po sunkė našto –
Šėrdie nenešiuojė nuoskaudu ė kerštu,
Kalbas so Laurīno, ka ė ons soprasto.

Bova baisē kontri, dėdē ožsėspīrus,
Ė nepaisė tvuorū lėkosiu po laža,
Sava valtie drousē vėn i tuoli īries,
Pri šėrdėis prispaudus dėdėli ė maža.

Vo Laurīns jau kartas kamė ožsėbovės,
Šliotėniou apgėrtės, vėrst i minkšta luova –
Pas draugus siediejės – ne, ne ėšgertovies,
Tēp tik joudus šėrdėis nėižolius nopluovės.

Jolė  jau nebgluosta sava vīra taikē,
Kartkartiem ė žuodi kertonti palaida,
Bet sovuokus sava prarastouji laika,
Mata – tor ėšpėrktė jaunū dėinū klaidas.