A6 ir visi kiti 3 dalis

Kelios dienos prabėgo kaip pašėlusios, laikas tarsi tapo nebesvarbus, buvau įnikęs į savo apmąstymus apie mintis ir naujo romaniūkščio leidybos užkulisinę veiklą. Atsimenu, Bolekas kartą užsiminė apie kelionę atgal į Didįjį Raistą, kuriame sutikau tą nuostabią būtybę, tą miškų fėją, kurios gitarą vakarais pats mėgstu pacimpinti. Tiesa dainos akordų man išgauti nesiseka, nes neturiu tam skirto tyro talento, tačiau porą gerų Rusiškų baladžių gerai įkirtau. Kartą vakare sėdėdami su draugasi prie židinio Boleko viloj, Kačerginėj, nejučiomis probėgom nusprendėm, kad visgi nuostabu turėti kažką prie širdies, nepaisant to, kad kažkas kartais į ją duria. Tada aš atlikau vieną geresnių savo dainų apie žvaigždę Aušrinę ir mintyse pagalvojau:  o jei dabar į dangų žiūrėtų ta fėja, gal jos akyse blizgėtų ašaros kaip ir manosiose.
Kartais esu pernelyg sentimentalus ir tai man kenkia, taip kenkia daryti karjerą. Beprotiškai prisirišu prie savo aplinkos ir menkiausias pokytis man kelia vos ne fizines kančias,  apie dvasines aš jau net negaliu kalbėt: dažniausiai rašiklis iškrenta iš rankų bandant apsakyt mintis užplūdusias besirengiant perteikti jausmus ant balto lapo kompiuteryje. Regis šmaikštumo dovanos neprarasiu net miręs.
Atsimenu kaip vakar Lioleko išraišką, kai Bolekas įpylė jam šlakelį samanės ir pasakė:
-Gal tau sąnarius skauda, tai imk pasitrink.
Žinau, tai keista, tačiau kartu ir suprantama, Bolekas čia ir dabar gavo į akį, vakaras pasibaigė, įpykusį Lioleką teko vežti namo taxi, aš važiavau kartu ir vis kartojau:
-Liolekai nusiramink, juk žmogus klysta ir tau jau ne 20 ir vaikų jau turi krūvą, nereikia imti to taip į širdį.
Liolekas tuo klausimu labai panašus į mane, nors visa galva aukštesnis, jis mąsto giliau nei yra pasakyta ir kartais prasilenkia su faktais, tuo tarpu Bolekas - nedidukas linksmas storulis savo techninio išsilavinimo dėka dalykus mato paprasčiau ir kartu turi aštrų liežuvį, kurio nesibodi pagaląsti į kiekvieną iš mudiejų, tačiau tai mus ir jungia, juk esame skirtingos to paties, mus supančio pasaulio pusės, ir tik kartu žvejyboje mes pajuntame, kad vieni be kitų tiesiog taptume nuobodomis sau patiems, ko pasekoje rimtai užknistume aplinkinius. Grubiai turėtume dėkoti už savo gyvenimą tokį, koks jis yra draugams, tačiau žmogus juk mėgsta sumenkinti kitų pasiekimus ir dažniausiai tai taikoma visiems.

Taxi sustojo prie nedidelio kotedžo, priklausančio virtinei tokių pat kubinių dėžučių. Šermukšnių gatvė 19 - skelbiantis užrašas ant gelsvos namo sienos, kurios spalvą paryškino geltona žibinto šviesa, atrodė kaip ramybę ir poilsį siūlantis ženklas. Liolekas sunkiai, mano padedamas išsiropštė iš mašinos ir nekantraujančiam vairuotojui užsirūkius paspaudė man ranką ir tyliai norėjo kažką pasakyti, bet aš ranka jį nutraukiau ir ramiai pasakiau:
- Aš viską jam pasakysiu, manau jis ima prie tavęs priprasti.
Kartu nusijuokėm. Liolekas net ėmė kosėti, tačiau aš jam gerokai “užvanojau” per nugarą delnu ir rodos tai jam padėjo atsipeikėti.
-Taigi, sekanti žingsnis, kai ir tarėmė žvejyba - tarstelėjo mano sugėrovas.
-Žinoma! - sutikau aš.
Daugiau nebeturėjau kantrybės trintis su šituo savaitgaliniu girtuokliu, taigi tiesiog paspaudžiau ranką ir sėdau į mašiną.
Mintys ir dar kartą mintys, visą kelią iki savo namų mane ėdė ir neapleido. Viena mintis apie prasmę, kita apie galimybę džiaugtis ją sužinojus. Kokia prasmė gyventi, kokia prasmė turėti draugą, kokia prasmė turėti savo moterį. Mintys sukosi ratais kaip ir mano galva. Neatsimenu kaip parsiradau namo ir griuvau į lovą, tik žinau, kad, nepaisant išgerto alkoholio kiekio, mane kankino nerimas, toks šiurpinantis šaltukas, kuris veržiasi pro menkiausią minties pradraskytą plyšelį ir siekia sušaldyti visą mano sąmonę, paversti mane bevaliu kvailiu su didelėmis akimis ir nutįsusia jausmo išroškusia seile. Toks pabaigia gyvenimą kaip žmonos marionetė ir taip pagavlojęs smigau į lovą, kaip kirvis į dugną.

Sekmadienio rytas, pachmielas nedarytas. Žinau, kad jau užkniso gerti agurkų rasalą ir šliurpti kopūstų sriubą, geriau esiu pavemt.  Rytas kaip rytas, o kai pachmielas pagaliau padarytas viskas kitaip atrodo. Ir kam taip kankintis žinant, kad yra išsigelbėjimas ir panacėja- šaldytuve butelis Greenbergeno alaus. O tas nepakartojamas skonis! Negaliu apsakyt to svaigaus pirmo gurkšnio. Ką gi, laikas imtis veiklos, juk ši diena šventa ir dirbti netik negalima, bet ir nereikia. Apverstas mano butas, manau toks ir liks, indaplovę įjungt dar sugebu, o va maisto pasidaryt neturiu jokio noro, taiga, manau, patrauksiu prie artimiausios kebabinės. Staiga į galvą šovė nauja mintis. O jeigu į MC Donaldą. Nežinau kodėl taip pamaniau ir kodėl pasiėmęs raktelius šokau į mašiną ir ją užsivedžiau, juk išgėręs neketinu vairuoti. Apspangimas praėjo, taigi, jau sukau numerį “taxui”.

Nesigilinkime į smulkmenas, bet gereitas maistas yra skanus, tiesiog mes gurmanai jo nesugebam vertinti. Ausys net klapsėjo, o žandai išsipūtę taip, kad net pats Chamas - chamekų karalius pavydėtų tokio subtilaus dvariškio, judėjo kramtančių žandikaulių ritmu. Neatplėšdamas akių nuo skrudintų bulvyčių ir vis kąsnius užsigerdamas Coca Cola vis gi teikiausi pažvelgti link rajūnus aptarnaujančių pardavėjų. Nežinau ką ten norėjau įžiūrėti. Gal tiesiog patraukė dėmesį viena damutė, kuri savo spigiu balseliu bandė išsireikalauti porciją Big Maco, bet tikriausiai labiau jos apranga: ji buo ryškiai rožinė. Tokia spalva reiškia šaltumą, pamaniau, vargšas tas jos vyras...

Pagaliau pavalgiau ir prisikimšau iki soties, nes porą kartu gerai atsiriaugėjau. Deja, per visą čia tvyrantį šurmulį, virėjas vargiai įvertino komplimentus, taigi apsisukęs jau norėjau pagadinti orą, pakėliau vieną apatinį žandą ir tuo pat metu nutiko du dalykai. Pirmasis buvo gana apgailėtinas, nes vietoj tyliai turėjančio išeiti šnipo, pasaulį išydo boma sprogdintoja, kurios garsų „pikšt“ išgirdo šalia sėdinti jauna porelė. Antra, man šovė mintis šios įstaigos sieną papuošti dingusios gitaros paveikslu ir parašyti savo tel. numerį. Žinoma skubiai atsiprašęs iššoviau į gatvę ir artimiausioje kavinėje puoliau prie darbo, sukurpiau plakatą ir įkeliau pseudo gitarą. Viską už 50 ct atspausdinau prie vietinio spausdintuvo ir nusipirkęs lipnių juostelių padabinau visą MC Dobalds išorinę sieną. Žinau, kad gal ir galėjau persistengti, tačiau šioje vietoje viską pateisinu, juk tai buvo toks stiprus impulsas.