Rašyk
Eilės (73845)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10431)
Vaikams (2497)
Slam (49)
English (1132)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Aš stovėjau ant stogo krašto.
  Pažiūrėjau žemyn. Pasidarė silpna. Susisuko galva. Apsvaigo svajonės.
Tarp mano gyvenimo ir mirties tik vienas žingsnis. Kaip norėčiau užbaigti savo gyvenimą šiandien. Dabar. Tuoj pat. Šoku. Ne!!! Bijau... Dar palauksiu. Ko laukti? Tavęs? NE, nenoriu taves laukti, noriu bėgti nuo tavęs. Noriu slėptis nuo taves. Nenoriu, kad mane surastum... Nes tada aš nenorėsiu mirti, o juk mirtis – ekstazė. Esu pasiruošusi mirti... Taip jau esu pasiruošusi. Tereikia žengti vieną žingsniuką į priekį ir krisdama žemyn pajusiu ekstazę. Būsiu parašiutininkė pamiršusi užsidėti parašiutą, bet pamiršus specialiai, kad pajusčiau kokia siaura riba tarp gyvenimo ir mirties. Kaifas jau lekia pas mane. Staiga prieš akis prabėgo visas gyvenimas. Pirmas mano žodis, pirmi žingsniai, pirmas važiavimas ant dviejų ratų, pirma diena mokykloje, pirmas draugas, pirmi mamos griežti žodžiai, pirmas praradimas – draugo, pirma NETEKTIS ir paskutinė diena gyvenime. Ši diena.
                          Iš kažkur sklinda muzika, kažkur girdisi šuns lojimas. O mintyse vis tie patys žodžiai: kaip tu galėjai? kaip tu galėjai taip su manim pasielgti?
          Tikrai. Tu teisus. Tu neklysti. Kaip aš galėjau? Kur buvo mano protas? Kur buvau aš?  Juk ten buvo demonas mane apsėdęs... O dėl to dabar mane visi baudžia. Taip dabar aš blogiausia. AŠ demonas. Ne... Aš tokia neesu. KAIP JŪS TO NESUPRANTAT??? Ar taip sunku tai suprasti?? Tai įvyko netyčia. Aš buvau apsėsta jo. Taip jo. Jis mane privertė tai padaryti. Juk argi būčiau galėjus tai padaryti savo rankomis?? Tai jo kaltė. Ne mano.
                                Šalta. Taip, tikrai labai šalta. Jau pasidarė nebemalonu čia stovėti. Visa šlapia stoviu ir laukiu stebuklo...
                Stebuklų nebūna, Goda, suprask STEBUKLŲ nebūna... Juk tu ne mažas vaikas turėtum tai suprasti... Mamos žodžiai, įstrigę mano galvoj, jau taip ilgai... Ji sužlugdė mano gyvenimą. Mano svajones. Mano tikėjimu, kad kalėdų senelis vis dėlto yra. Nieko nėra. Jokio stebuklo. Ir jau taip nuo vaikystės. Buteliai ant stalo cigaretės burnoj, o švirkštai venose.

                    Ateina kalėdos. Taip tikrai juk kaldėdos. Kai buvau maža net nežinojau kada kalėdos, nes kalėdų mes nešvęsdavom. Na, nebent ta proga mama pasiūlydavo man švirkštą nemokamai. Švirkštų nemėgau nuo pat vaikystės. Jie mane erzindavo, jei juos pamatydavau pradėdavau isterikuoti, kratytis, krisdavau ant žemės ir staugdavau kiek balsas traukdavo... Tada, jei mama būdavo namie uždarydavo mane  mažą spintą ir duodavo pieštuką. Sakydavo: ėsk. Bet aš paišiau, neėdžiau... Visa spinta buvo pripaišaliota. Nebeprisimenu ką ten piešdavau. Tik vieną piešinį prisimenu, kad kaip jį būčiau piešus tik vakar.
                          Saulė. Aš. Graži moteris. Šuo. Visi laimingi. Ir dar. Negraži moteris. Bloga moteris. Trūko tik šautuvo. Nebespėjau arba nežinojau kaip jį nupiešti. Bet žinojau, kad galų gale tam piešinyje liks tik bloga moteris, ji mus užmuš.

            Šiandien kūčios. Taip tikrai. Šiandien kūčios. Pakėliau akis. Priešais mane Dvylikaaukštis. Daugelyje langų mačiau šilumą. Ji skverbėsi pro visus langus. Palauk ne. Štai. Radau. Langas. Vaikas. Ašaros. Langas be šilumos.

                                    Juk ten aš. Taip ten aš. Kiekvienos kūčios būdavo vienodos. Žinojau, kad  per kūčias visuose namuose tvyrojo šiluma. Ir aš norėjau tos šilumos. Todėl jei mama būdavo sumokėjus už elektrą įsijungdavau lemputę prie stalo. Stalinę lempą. Taip tada dar tokią turėjom. Atsistodavau prie lango. Ir žiūrėdavau. Žiūrėdavau kaip kiti švenčia kūčias. Mintyse įsivaizduodavau savo mamą ir save prie kūčių stalo. Valgant kūčiukus ir saldžią sriubą. Na, nežinojau, kad ji turi būti saldi, bet kažkodėl tai jaučiau.

                        Įeina mama. Meta į mane batą. Aprėkia, kad įsijungiau lempą. Prisiekinėju, kad daugiau to nedarysiu. Bet dariau. Apsižliumbus ir išjungus šviesą ji atsisėda ant to pačio stalo. Visada norėdavau paklausti kodėl ji verkia, bet nedrįsdavau. Bijodavau, kad ji paims švirkštą ir suleis tai ką pati leisdavosi ... Dar tada nežinojau kas tai yra, bet žinodavau, kad kažkas negero, nes mama tarsi atsijungdavo įsileidus dozę.

                Žengiau pusę žingsnio ekstazės link.

      Man jau 16 . Pardavinėjau savo kūną... Kai suėjo 16-a pirmąkart pabandžiau atsiduoti kitam žmogui už pinigus. Man tai nepatiko, bet pinigai patiko todėl turėjau prisiversti.

                      Visada sau teisindavausi sakydama, kad ir mama tai darė. Taip ji tai darė. Tik taip galėdavo užsidirbti dozei.

        Man dozės nereikėjo, bet man reikėjo maisto ir drabužių. Šilto vandens ir šilumos. Į mokyklą neėjau todėl nebuvo kam tyčiotis iš manęs. Kai suėjo 16 nusprendžiau, kad jei vis dar einu į mokyklą uždirbu mažiau pinigų.
                     
                                    Mama žinojo, kad pardavinėju savo kūną. Ji net džiaugėsi, kad tai darau, nes dažnai jai pirkdavau dozę. Ragindavo tai daryti dar dažniau, bet daugiau negalėdavau. Juk turėdavau apie dešimt klientų i dieną...

                    Darosi baisu. Darosi baisu net prisiminti kiek turėjau klientu ir kokių.

                                    Bet tada sutikau Blezą. Na, jis save taip vadino. Jam tada buvo sptyniolika. Bet sutikau visai ne darbo vietoj. Sutikau jį namie. Pas mamą. Jisai buvo jos meilužis.

            Ašaros jau prišalo prie mano veido . Toks gyvenimas pasakytų mama. Jis vertas tik ašarų. Todėl geriau iš jo pasitraukti kol nevėlu.

            Blezas nebuvo mamos skonio, bet jis gerai ją tvarkė. Ji patirdavo orgazmą, o tai svarbiausia. Tarp manęs ir jo užsimezgė nežemiškas ryšys, bet, kai mama tai pastebėjo, kai ji tai pastebėjo.

                            Pirma netektis mano gyvenime. Už saaitės laukė antra.
                    Mama mirė nuo perdozavimo. Savaitė iki mamos mirties dingo Blezas. Žinau tiesą, bet tyliu. Taip tiesa aiški, bet tyliu.
                            Turbūt mirsiu nuo šalčio, o ne nuo parašiutiško šuolio. Bemąstydama apie praėjusį gyvenimą baigiu čia sušalti.

  Stalčiuje po  jos apatiniais  radau šautuvą. Viską supratau kaip tik tą minutę. Pabėgau iš namų, nes žinojau, kad ji ir mane nužudys. Greitai. Tik prieš tai jai reikėjo dozės.

                    Man pasisekė. Dievas mane išgelbėjo. Ji nespėjo to padaryti. Mirė.

                            Negedėjau mamos. Turbūt ne todėl, kad niekada negavau šilumos iš jos, bet todėl, kad visą gyvenimą ji man buvo tik pažįstama. Galima sakyti jos beveik nepažinojau. Kaip galima gedėti žmogaus. Kurio net nepažįsti.

        2 metus gyvenau apleistoj sodyboj, bet daugiau nebegyvenu tenai.

                  Kūčios šįmet visų namuose atrodo tikrai labai gražiai. Bet vistiek per visą savo gyvenimą taip ir nepajutau tos šilumos. Todėl nebeturiu ką čia daryti. Dar pusę žingsnio žengta.

                18-a metų nugyventa svečiuose pas gyvenimą.













- Gerda, gerda!!! Klausyk, 18-os metų mergina užvakar t. y. per kūčias nušoko nuo stogo. Priežastys nežinomos. Tardytojai rankose rado raštelį, kurio tikriausiai neturėjo kam palikti todėl pasiliko sau. Jame buvo parašyta: Aš niekada nebuvau narkomanė, niekada nesidūriau švirkšto į veną.
- Kokia graži ji buvo.
- Palauk, klausyk kas dar parašyta: taip pat galima teigti, kad prieš mirtį labai dvejojo, nes kūnas buvo visas peršalęs ir keletas ašarų kaip varvekliai prilipę prie veido .
- Kvaila matyt buvo. Gi gyvenimas tai kelionė kur būna visko, bet žudytis tikrai ne geriausia išeitis.
- O aš manau kitaip.
2003-12-17 16:15
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 18 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-10 22:13
frette
as nezinau ka pasakti tokiems kuriniams nuostabus netinka
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-16 22:26
ATL
ATL
Įdomu buvo skaityti. Įstrigo ta scena, kai Goda spintoje paišė (nesugražė pieštuko, bet pradėjo paišyti). Šiaip gan tikroviškai.. Ir labai patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-29 10:47
Mari Poisson
Man nepaprastai patiko. Tu sauni, garbes zodis!!!!!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-01-19 20:42
Anglis Raudonsnapė
Iceteate!Nuostabus kurinys....bravo!!!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-29 21:56
Mėnulio vaikas
Tkrai sukrečia..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-17 20:35
Sauza
taip...tikrai geras.../////+
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-17 20:35
IcEteAtE
aciu labai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-17 20:21
Laukinė Piliakalnio Radasta
Stiprus kūrinys. Labai sukrėtė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-17 17:15
Ninja Tune Fenhir
dziaugsmingu sventu kaledu...;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-17 17:01
IcEteAtE
Geras !! i mane jau kreipiesi tu :)))) Jau dabar rasai nebe rasete o rasei.... TEisingai. Taip ir reikia :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-17 17:00
IcEteAtE
Tai, kad nelabai dar pazistu taves :) Na cia siaip sakau kurinukas nuotaikai siek tiek nuraminti :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-17 16:58
Lele_Su_Isverktom_Akim
cia turbut apie mane rasei:) atradau save.../////
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą