Rašyk
Eilės (78156)
Fantastika (2307)
Esė (1554)
Proza (10911)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (370)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Akimirka čia –
                          tai pabaisa mintanti kambario deguonimi.
Mintanti manimi –
                          po kąsnelį.

Matau, kaip ji tariasi su vėju,
                          kad išnešiotų mano dulkes,
                          kai tapsiu porceleninis.
Kai oda pavirs išdžiūvusio ežero suskeldėjusiu moliu,
                          laižančiu atmintyje kuždančius vandenis.

Net mano jaunystė dabar,
                          tai tik realetyvi sapno medžioklė tarp pabudimų.

Tarp to ką žinau ir tai ką bijau žinoti.

Mes, jauni žmonės, it tuščios „fantos“ skardinės,
                        kurios sukabintos tarška vėjyje apie nieką...

Todėl tampam nematomais tarp visų
                        ir įžiūrimais, tik sau patiems.
2014-11-20 02:01
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-11-21 19:01
tictac_it
Čia gal aš kaltininkas, komentarą parašiau ( apie tai kad tekstas galėtų būti įdomus, jei ne nemokšiškai parašyti žodžiai porcelianinis ir reliatyvi , kažką panašaus) - bet komentaras neišsisaugojo, būna , o vertinimas buvo 1+
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-11-21 02:24
žiūrintis dangun
fuck off su savo kuolais lopiniai! jei nieko neradot prasmingo man labai gaila... geriau rasyti taip ant kalno augo klevelis atskrido paukstelis nutupe ant lapelio ir atrado zemele nauja... uzknisa tokie daunai vertintojai kurie nesugeba pagristi savo nuomones vien kuolas kuolas nu ir uzsikniskit !!!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-11-20 20:59
žiūrintis dangun
as suprantu, kad gali tai atrodyti per daug pesimistiska... bet viskas turi priezasti. rasiau kai perskaiciau straipsni apie justina. rasydamas mes... prisiimu atsakomybe, jog visi zvelgiame ne be taip i pasauli kaip musu senoliai, kurie gyveno ir nebijojo sesti i kito vezima kad nuvaziuoti i gretimai esanti kaima. man liudna, bet daugybe jaunu zmoniu yra tusti... (ne visi) dauguma... praleidzia prie pc ir nemato gamtos ir zmogaus grozio. sachmatu partija neimanoma be nukirstos nereikalingos/neteisingai ejusios figuros, nes kitaip tektu zaisti, tik mintyse... tad apie siuos dalykus manau parasiau dar per silpnai. jei tai jusu neitikino, tada tiesiog musu poziuriai issiskiria ir as gerbiu kiekvieno jusu nuomone. sekmes
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-11-20 11:52
mazurka
Lyg porcialianas aš su deguonies pagalve
iš tuščios ,,fantos'' iškritau skardinės
oda džiūvo išdžiūvo molis taip iškramtė
suskeldėjau virtau į ,,nevidymką'' nulį

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-11-20 10:09
gunta
šiaip tai greičiau seno bijo, nei jauno - jaunas (pavojingas, ne senas), jaunas yra daugiau maksimalistas (nes dar pilnas neišsieikvojusios gyvybinės energijos) skaitykite publikaciją:
"Net mano jaunystė dabar,
                          tai tik
rElIAtyvi sapno medžioklė tarp pabudimų.

Tarp to ką žinau ir tai ką bijau žinoti.
"

ir jei tai gali būti individo išgynimai dvasinėje plotmėje, tas tekstas, jis negali būti apibendrintai pareiškiamas, pareikštas kaip dėsnis - žodelis /mes/ jį apibendrina kaip esantį dėsnį, taisyklę, kai toli gražu taip nėra:
"Mes, jauni žmonės, it tuščios „fantos“ skardinės,
                        kurios sukabintos tarška vėjyje apie nieką...

Todėl tampam nematomais tarp visų
                        ir įžiūrimais, tik sau patiems."


ką čia paistote žiūrintis dangui, kiek senukai kalba, gražiausiu ir geidžiamiausiu gyvenimo periodu laiko jaunystę; ir kartais, norėdami pamaloninti savo jau mirusius tėvus (atmintyje) sako "kaip norėčiau sugrįžti į vaikystės takelį be rūpesčių, sėdėti tėvui ant kelių,ir žiūrėti kaip motina samsto sriubą", – o jaunystė, kada geidžia savyje jausmų ir savijautos jaunystėje. Gal paskaityk kad ir prastos ir geros poezijos, rasi šį dėsnį ir mėgėjų rašliavoje ir pripažintų poetų.

surašėte sklandžiai, dėka išraiškos priemonių išlaviravote,nenuslydote į visišką dienoraštinį tekstą-yra išraiškos priemonės kurios tekstą daro poezija,bet prasmingesnės minties jame neužčiuopiama, greičiau individo (tikrai ne asmenybės)  godonės be motyvacijos. Jei būtų individo, bet su motyvacija būti toms godonėms godonėmis (reiktų pavadinimu pabandyti paduodant kontekstą prisekti motyvą jame) tada jau visai neblogai būtų; dabar tik individo, be motyvacijos, dvasinės godonės (skundai ir verkšlenimai) ir tas MES (kalbėjimas nuo visų - pateikiant kaip dėsnį, visiškai be ryšio. ten klaida.) arba ieškok motyvacijos, kas tie mes, kurie priklauso tokiems godojantiems, užvardink.
tik nepamiršk tokio dėsnio "kas(aplinkybės) žmonių nesugniuždo (kai yra grėsmė būti sugniuždytais) - sustiprina. " tai jie patys išgyvendami tas aplinkybes ir rasdami tinkamus sprendimus, bei padarydami veiksmus - sustiprėja. Štai - toksai dėsnis yra,vykstantis gyvenime - laike; laike ir bręstama ir žydima ir senstama - kas pas tamstą yra tie MES?..sunku būtų atrasti pavadinimą tokį,kuris pateisintų čia išsakomas godones. (bet tai būtų motyvas, kontekstas tekstui)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-11-20 09:32
Felicija Iva

Daug pesimizmo. Jaunystės reliatyvumas :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą