Iš anapus

Aš numiriau... Pritrūko kvapo.
Ir gyvenu dabar anapus.
Dar pamenu: skubėjo žmonės, degė žvakės,
Bučiavo, verkė ir liūdėjo: bet ne šiapus.

Jaučiau kaip šąla kūnas: stingsta, bąla.
Kaip keturiese vieną karstą kala.
Ir neša, lyg nuneštų ten kur reikia būti,
Ne šiapus, ne anapus - tik tarp žemių pūti.

Girdėjau. Dusliai krito smiltys.
Mažytės snaigės, kurios reiškė mirtį,
Buvau jau nebe čia. Baisu truputi,
Bet juk kai miršti taip ir turi būti?

Tylu. Kaimynai nešneka. Gal jie neturi sielos?
O gal anapus vis tik egzistuoja sienos?
Tylu. Bet mums abiems ramu čia būti.
Atleisk, kad negimei, vaikuti.