Undinių istorijos ir sudužusio jūros žmogaus legenda

Visų mūsų istorijos unikalios, bet kai kurios iš jų aplietos tokia romantika apie kurią niekas net nedrįsta kalbėti. Tai istorijos apie undines ant pajūrio uolų, tyliai ir paklusniai kviečiančias grįžti namo, kur namai ne namai, tik seno spektaklio dekoracijos su vienišais aktoriais pamiršusiais savo žodžius. 

Kai horizonto tolumoje praplaukia laivas, krante visada kažkas ilgesingai atsidūsta. Žmonės čia nežino, kad kitoje vaizdo pusėje, jei tik galėtų, pamatytų sudužusių žmonių skeveldras. Matytų sūrų jūros žmogų, žvelgiantį atgal į krantą, taip godžiai ir gašliai lyg tolumoje regėtų pusnuogių mergaičių kūnus, švelnias šlaunis, nugaras ir plaukus. Tikrą žemišką gyvybę.

Tada jis grįžta namo. Po šešių mėnesių persmelktas saldžiai aitraus Marakešo gatvių kvapo, išduodančio jo sutiktų heterų paslaptis, apkabina savąją moterį.

Jūra purvinas reikalas, bet apie tai niekas nekalba. Niekas neklausia apie Las Palmo princesių kerus, Johanesburgo dangų ir nekalto veido purviną laukinukę apleistame Kubos kaime. Jos egzistuoja tik keletą akimirkų ir dar kartais tada, kai aplanko pelėsiais bei dumblu prasmirdusiuose prisiminimuose.

Jo nuosava moteris tyli. Ramiai, lyg niekur nieko, į apatinį komodos stalčių slepia nėrinius. Tyli ir ramiai liečia veidą pirštais, kurie neseniai blaškėsi kituose, jai nepriklausančio žmogaus, plaukuose. Pakeitusi patalynę, tyliai atsisėda ir žiūri į priešais žvelgiančias akis. Jausdama, kad kalbėti nebėra apie ką, aistringai kimba į išvargusį kūną, plėšia drabužius ir vaidina meilės deivę.

Ta moteris panaši į visas kitas tyliai laukiančias savųjų jūros skeveldrų. Įsikabinusios į sabalų ir audinių kailinius jos lieja ašaras vienišais vakarais ir kartais nebesupranta dėl ko jie labiau šlapi: nuo stingstančių pirštų nuolat liejamo vyno ar nelaimingo jų gyvenimo.

Jos planuoja didžias keliones ir grįžta atgal į Marakešą tik jau su nuosavu vyru, lėktuvu ir žvaigždutėmis tviskančiu viešbučiu. Jos moka naudotis prabanga, pinigais ir savimi. Iškėlusios galvas aukštyn, niekina šachrazadas, neseniai teikusias meilės prieglobstį jų paklydusiems jūros žmonėms, vos už keletos gatvių, visai šalia nuo jų saugaus turistinio viešbučio.

Jos gyvena auksiniame narve vienos ir labai gražios. Jų namai primena milžinišką teatro dekoraciją, kur režisierius išvykęs, o naivi aktorė kulisuose žvilgčioja į veidrodį ir ramiai bei tyliai, kaip įprasta, skaičiuoja slenkantį laiką savo veide. Jis, tarsi, laikrodis tiksi ir kiekvienas dūžis smiga jai tiesiai į širdį. Dar kartais gali išgirsti, kaip ji kalba pati su savimi ir pasakoja istorijas, kurių niekada nebuvo. Kiekviename kambaryje, kiekviename didžiulės lovos kampe jauti  tvyrančią apgaulę, meilę ir kančią.

Tada pasitempusios ir kvepiančios “J’adore”, jos vakarais išsiruošia į restoranus, kur vakarienė patiekiama krištolo taurėse ir žvanga ledu viskio stiklinėse. Be šių taurių jų gyvenimas būtų niūresnis.

Tai tos moterys, kurios parduotuvėje sutikusios vos pažįstamą žmogų, nesustodamos kalba pusvalandį. Nes jų niekas tiesiog nebeklauso.

Jos nebežino kaip tai prasidėjo ir jos nežino, ar kada tai pasibaigs. Jos nežino ar norėtų, kad išvis pasibaigtų. Kartais už viską geriau tik ilgesingai atsidusti išlydint savo nuosavą vyrą, vaikštant pajūriu verkti ir deimantų vėriniais pasipuošus, turėti ko gailėti vakarais.