Mane apleido dievas nebepadeda jo lankas
Nebepadeda jo rankos dažnai į jas žiūrėdavau šventykloje
Plaštakomis baltomis kaip pienas
Po kojomis paspiriu aukurą niekas jau nepriims
Į namus
Įsiveržiu į namus praviros durys skalija šunes dingsta dūsta
Dūmas išsibėgioja vaikai moteris sena slepiasi už ratelio
Mano akys mano akys
Mano valia pakluso man liepė aš užsimerkiau sesuo laikė ranką
Durklas slydo buvo balsas jis klykė bet aš nemačiau man liepė
Mano akys mano akys apako matau tik deivių šešėlius
Tai jos karčios mano maiste, jos laukia užmigus, jų pirštai
Glosto plaukus, skaičiuoja smiltis jos byra
Vanduo į klepsidrą
Vėl aušta šviesa susitraukia į rūką
Klepsidra sudūžta nubundu pasaulis tolsta vanduo slūgsta kol vienas
Lieku
Vienas tačiau su jomis kurios dainuoja į ausį apie dievų nemarumą
Apie keršto kraujo skonį apie segtuką kuriuo kažkuris akis
Išsidūrė
Nors ir prieš tai jos mažai ką teregėjo
Visi mes sumerkę vokus tamsai į petį prigludę išdužę
Jog nestebėtų ką daro rankos