Kalbu, kalbu, kalbu
Tyliai – širdy.
Matai, byra
Lapai auksiniai kely.
Vis ieškai savęs
Didžiųjų namų tarpdury
Ir pakelti į dangų
Akių negali…
Jauti genocidą
Žmonių priglaustų
Virš tarpeklių tamsių
Virš ledinės gelmės
Sūkurių- - -
Ir išeiti, pakilti į erdvę
Šviesai sunku.
Ir vėl kalbu, kalbu, kalbu…
Kam širdį spaudžia
Akmenys kieti?
Kodėl žmonių kūnai -
Bejausmės dvasios
Apsupty visi
Ir vizijų realiausių lydimi,
Dar šypsos nebūčiai
Vienintelei - baisiai? - - -
Atrodo, kad čia atgyja
Amžių pelenai,
Iš naujo juos
Barstai, barstai, barstai...
Iš nebūties sutvėrus
Meilės būtį
Randi laimingos žarijos
Neblėstantį likutį.
Ir byra žiedlapiai
Dangaus balti
Beribio jausmo virpesy,
Ir ten negrįšime visi...
Brendi, brendi, brendi...