Žemaitėškā aple Žemaitė – 12

11. Pas Gorskius

Naujuo vėituo Jolē bova pasakīta:
Tēp vėsor darboutėis, ka itėmptum gīslas –
Ė kol kas priējė dėrbtė ne kou kėta –
Senmergė Gorskītė gerbtė ė slaugītė.

Ta pana gīvena ontram rūmu aukštė,
Kor pro longa maties tvėnkėnīs ė suodnos,
Apsnėgtūs krūmaliūs skėnda saulės auksos,
Vo truobuo poikavuos prašmatnībės nuognas.

Jolės kombarielis i šiaurėnė posė,
Rūškanuo ramībie būtė nosėteikės,
Džioga kalna šlaitė stagarā nososė,
Viejē snėigūs jaugies kuo ne vėsa laika.

Lėnkėškas kultūras dvarou tam netrūka,
Iš Gorskītės žuodiu sklaidies kėlnės mintis.
Jolė truopnē tvarkė senmergīstės ūki –
Līgėna ė lonkstė jopelės aptrintas.

Ėš jaunīstės Jolės svaigės mintis trīška –
Akis gaudė kuožna jodesi aplinkou –
Horizontė rėista pjūkla aukšta mėška,
Krimtonti i nakti saulės rausva rinki.

Če lėntīnuos kningu maties vėsuokiausiu –
Lėnku ė prancūzu raidiem drokavuotu,
Jolė tonkē bova kninguo isėrausus –
Ta nomū ramībė bova i pat kuota.

Ana sava kuojuom nikomet nemīnus
Tēp gražē raštoutu kombarė parketu,
Dabā kiauras dėinas tarp puonātiu trīnies,
Jaunesnius žaviejė jodesēs koketės.

Vaišiu stalā lūža valgīmās apdietė,
Jolė žvilgsnio vīrus smaigstė nepabūgus,
Toštegarbems puonams nieka nežadiejė,
Nuors lingava truopnē figūringo ūgio.

Krėštuolėnės taurės ėšpūstās pėlvelēs
Ont stalās stuoviejė ė blėzgiejė vīnās,
Jolė kāp i minkštas doknas isėvielus,
Tou toštībė garbstė, gruožio tou svaigėnuos.