Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Vieno Vakaro Istorija




Viskas prasidėjo normaliai, ramiai, o gal gražiai... Man taip nebūna. Suprask užplaukė kažkokia retro Nostalgija. Nuvariau į kažkokią sendaikčių krautuvę. Gavau Segą ir krūvą žaidimų po pigiąja. Ne koks Feikas Ziliton/Bibilon, o tikras daiktas. Sega tai sena sena žaidimų konsolė. Vaikai to nežino, žinai čia ta karta Super Naujoji kur maudosi ežeruose ir pila Degradų Stiprybės Alų.
Žinai jau beveik prie namų. Einu kaip per minų lauką. Studentų kaime vėl Šventė. Čia kaip Lietuvoje per Šienapjūtę. Visi girti, apsirūkę keliaujantys į Amnezijos miesto pusę. Nesinori katro užkliudyti. Nukris vargšas žmogus į balą. Kam tokių nesąmonių reikia?

Atrodo stebėjau aplinką. Bet prisiminiau tuos gerus laikus. Žaidimai aišku buvo vienintelis, geras dalykas visa kita radviliškietiškas bybių laivas. Ech Sonic, Mortal Combat, tą žaidimą su kaubojais vienas meksikietis, kitas amerikietis. Susitrenkiau su mergina kaktomuša. Man, tik jos, kepurė prieš akis sužaibavo. Abu nudribome neišlaikę pusiausvyros ir pratrūkome keiksmais trimis kalbomis. Pas mus internacionalinė publika, net katės turi egiptietiškus vardus. Kažkoks apsipūtęs veikėjas iš juoko nukrito nuo suoliuko. Patys pradėjome kikenti susidūrėme kaip animaciniame filmuke.

Šiaip ne taip atsistojome ji klausia:
- O, tu gal Latvis?
- Ne aš Lietuvis? Tu iš Latvijos?
- Ne aš iš Kaliningrado. Kaimynai taip sakant. Aš gyvenu 7 Barake.
- Aš irgi 6-tas Sandėliukas. Klausyk gal einam ko išgerti... Man labai nemalonu. Aš kaltas užsisvajojau apie praeitį/apie Sega žaidimus...
- Velnias seniai, net žodį, Sega girdėjau. Visa 1990-1991 pirmų karta lošė be išimčių, lošė kaip reikiant. Net mano tėvukas pildavo, Mortal Combat, su manimi pyple.
- Kietas tėvukas ir rimtas reikalas. Žinai mano pusseserė ir aš lošėm Mario ir panašius kol televizorius nudvėsė visai. Psichodelinis kanalas ėmė tik rodyt. Bet buvo ir išimčių. Apie 2010 atsirado panų būrys, kurios smerkė NO-LIFERIUS. Turėjo tikrą vaikystę maudėsi ežeruose. Kalių kalės tikiuosi nuskęs visos tuose supistuose ežeruose...

Mergina pradeda kikenti. Man dar pasisekė, dažnai moterys mano, kad aš šovinistinė kiaulė. Tai visiška nesąmonė Aš tiesiog kritiškas Feministinis Aukso Amžius to irgi nepakeis. Moterys gaus nuo manęs nemažiau už  vyrus. Nors kokie čia vyrai šiais šudinais laikais. Feminizuoti Skudurai ir tiek. Va Čarlzas Bukowskis buvo vyrų vyras. Jis galėdavo ir snukį kam, tik nori išdaužyti, kibirą viskio išgert. Be to moteris mylėjo be pavydo, kaip niekas kitas. Po to dar tokių istorijų parašydavo... Šiuolaikiniams rašytojams iki jų kaip nuo Pietų Kinijos iki Vilniaus centro pėstute. Toks daugmaž atstumas. Ji sutiko išgerti porą kokteilių. Aš kažkaip įtariu, kad tie pora tikrai neliks pora. Bet iš kur jai tai žinoti? Bet mano humoras vis dėl to pramušė. Vos prasibraunam į klubą įėjimas 5 eurai, o apsauginis mus dar apieško. Galima pagalvoti, kad kiekvienas studentas čia ateidamas į palto kišenes įsimeta pora granatų. Klube žmonių, net tiršta... Maniau šiandien bus ramiau įėjimas gi mokamas. Gerai, kad vyksta pastovi migracija pirmyn/atgal, kai kurie, jau šoka švento Vito šokį. Apsauga dirba, net suplukus dirba. Ji siurbčioja vaisinį kokteilį, aš užsisakiau, tokį, patį. Nenoriu šiąnakt prisisiurbti, išvis, paskutiniu metu įvyko daug keistų dalykų. Ji pagaliau prašneka:
- Mano vardas Viktorija, aš studijuoju, Veterinariją.
- Aš Tomas studijuoju Fotografiją. Pirmi metai eina į pabaigą. Pastoviai ieškau modelių naujiems projektams. Gal norėtum?
-Kokia fotografija užsiimi?
- Portretai daugumoj... Bet žadu sukurti seriją pavadinimu Moterys. Pusiau portretinę- pusiau reportažinę.
- Čia Čarlzo Bukowskio garbei?
- Aha būtent atspėjai. Mėgsti jį?
- Greičiau jau gerbiu. Jis toks liūdnas, sunku skaityti, net. Supranti man atrodo literatūra turi skleisti, grožį ir viltį.
- Literatūra greičiau aprašo dalykus kurių pakeisti beveik neįmanoma. Nors iš idealistinės pusės su tavimi pilnai sutinku. Fotografija šiuo požiūriu geresnė- su ja gali daryti ką nori- universalus įrankis. Bet viskas lieka savos ligotos smegeninės ribose.
- O, tu rašai, pats? Kaip fotografas esi aukštam lygyje?
- Šiek tiek rašau. Žinai tobulėju, bet šiaip, Beginner ne Proskill...

Nežinau ko aš čia kuklinuosi. Galėjau tikrai labiau pasigirti. Galėjau pradėt, pasakoti, kad aš ir mano kursiokai labai kieti. Mūsų mokyklos ateitis- būsimi meno direktoriai. Gal taip ir bus? Išprotėti galima- kai susimąstai apie tokius dalykus. Viktorija taip pat kuklinasi:

- Aš rašau, bet esu visiška pradinukė. Mergaitiškai rašau, manau tau, nepatiktų.
- Esi protinga moteris kaip berašytum nerašai nesąmonių. O tai jau pasiekimas- patikėk.

Mes gurkšnojam šnekam lyg ir apie nieką. Bet aš jaučiu einam į gerą pusę. Nežinau kur tiksliai tas kelias veda, bet įtariu viskas bus gerai. Ji staiga sprigtelėti sau į kaktą:
- Man pastovi amnezija gi reikėjo draugams paskambinti.
- Rūkai per daug žolės?
- Visaip būna, mėgstu senamadišką Amsterdamo hašišą. O tu drugeli?
-  Klasikinė Haze, na ir viskas kas žalia Studentų kaime. Gal kada nuvažiuosiu į Amsterdamą. Reiktų nufotografuoti vieną seriją su ja.
- Jeigu ne per daug asmeniška... Ar esi permiegojęs su modeliu?
- Ne, nemėgstu aš tokių moralinių pelkių ir lįsti man į jas visai nesinori. Bet to mano karjera, dar, net neprasidėjo.
- Aha ateityje turėsi gražuolių komandą sukančią tau suktines ir nešiojančias tau kokaino padėklus.
- Gerai būtų nemeluosiu.

Nusijuokiame ji susuka savo draugeliams. Jaučiuosi lyg pažinočiau ją jau porą metų. Jaučiu ji norės fotografuotis, nors, ne šiandien. Mes nuveiksime gerų dalykų. Prisibijau, kad jos draugai sugriaus mūsų ramią simfoniją. Tie draugai atlekia per penkiolika minučių, jei ne greičiau. Dar viena kompanija be gyvenimo- kas per supisti laikai...

Šitie veikėjai atrodo keistai. Praplikęs, bet gana jaunas vyrukas, dvi blondinės ir sena moteriškė su kryžiumi ant kaklo. Velnias žino, ką jie gali, turėti bendro, be Viktorijos. Pradedam pažindintis, blondinės vokietės, Plikis turi skandinaviškų šaknų (vardu Alfonsas), senoji moteris vardu Agnieška iš Lenkijos. Visai tipinė studentų kompanija, bet amžius ir išvaizda labai jau skirtingi. Kaip ten bebūtų viskas lyg ir gerai. Alfonsas pradeda pasakoti:
- Mano mergina mane paliko. Išvažiavo į Amsterdamą ir negrįžo...

Šitos istorijos jis galėtų ir nepasakoti. Aš žinau visas jos versijas. Susodink bare dvidešimt skirtingos tautybės ir religijos vyrų ir visi jie papasakos tą pačią liūdną legendą. “ Tas sumautas miestas pavogė mano merginą. “ Netikiu, kad miestai čia kalti. Alfonsas plečiasi į Literatūros Pievas lyg penkiolikametis Grafomanas- išprotėti galima. Dar tos kvaišos pradeda stumti- Amsterdamas toks, anoks. Apie Amsterdamą gerai arba nieko. Dalis žolės atkeliauja iš ten. Nepjauk šakos ant kurios sėdi. Aišku yra vokiški augintojai ir jų spintos, Italija, Tadžikistanas, Sirija... Bet jeigu visi šaltiniai išdžiūtų Berlyną ištiktų kūrybinė krizė. Istorinė ne šiaip kokia... Alfonsas pasakoja be talento. Mano pusbrolis smagiau mala apie Šeduvos latrus, ten dar dar juoktis galima, čia visiškos pakasynos. Jis mus tiesiog kankina. Viktorija pašoka ir pradeda meluot:
- Žinai labai vėlu. Mes su Tomu dar žadėjome keistis nuotraukomis ir istorijomis.

Nieko mes tokio neplanavom, bet Alfonsą reikėjo sustabdyti. Alfonsas mus paleidžia iš savo siaubo filmo. Jis arba patikėjo arba jam užtenka ir mažesnės publikos. Išeinam iš klubo ne dešimt nėra. Vika atsidusta:
- Pastovi ta pati legenda apie Amsterdamą- užstrigus plokštelė jau bloga darosi.
- O, mes rimtai keisimės darbais?
- Gerai, bet nesijuok...
- Pažadu nebent rašai komedijas.
- Ne komedijas, nors, humoro jausmą turiu nors ne tobulą.

Jos kambarys normalus vieno kambario butas. Nėra ko lyginti su mano sandėliuku. PS4 konsolė, geras televizorius minkšta sofa, už tos raudonos užuolaidos matyt patogi lova. Visa patalpa turi sunkiai apibrėžiamo moteriško jaukumo. Šneku, tik tam, kad nutraukti tylą:
- O, ką tavo draugai turi bendro be tavęs? Labai jau mišri kompanija.
- Problemų daug bjaurių problemų. Va Heidi vyras na tos mergos su safyriniais auskariukais išvažiavo į Paryžių aplankyti senelės...
- Leisk atspėt įsimylėjo paryžietę ir daugiau niekada negrįžo namo. Banalu ar ne?
- Atspėjai tikrai banalu, bet realybė būtent tokia. Agnieška išsiskyrė namie ir be Paryžiaus ar Amsterdamo jai chroniška depresija. Sandrai nesiseka su vyrais, darbas prastas ir šiaip nesiseka.
- Filmas ar Tekken? O gal Mortal Combat?
- Abu Tekken bus desertas. Gal turi kokį lietuvišką filmą? Mažai mačiusi jūsiškių.
- Zero 2 vokiškas dubliažas tiks?
- Apie šitą filmą girdėjau kieti vyrukai labai daug keikiasi. Mėgstu tokius filmus- rimtai mėgstu.

Išeinu surinkti filmų ir kokios tai užkandos. Randu sūrio duonos ir tris alaus. Karšti sumuštiniai ir alus ne kaži. Mūsų duona kasdieninė- be juokų. Kampe randu visai geros picos dėžę irgi tiks. Man ji pradeda patikti- kiekviena gali būti graži ir protinga tam tikromis aplinkybėmis ir nakties momentais. Bet ji šauni kiekvieną savaitės dieną kitaip negali būti. Taip situacija darosi sudėtinga. Žiūrime filmą, man patinka kaip ji juokiasi. Humoras juodas, bet ji tikrai, mėgaujasi... Dėl neaiškių priežasčių mintyse skaičiuoju pradingusius daiktus. Pluoštas plastikinių šakučių, du maži alaus atidarytuvai, kvapnus masažinis aliejus. Man to aliejaus ypatingai gaila jo dar galėjo ir prireikti. Gal išknisęs savo sandėliuką nuo grindų iki lubų netgi ką nors rasčiau.

Filmas baigiasi, pavalgome, išgeriam parūkom. Pradedam pliekti Mortal Combat. Pripažįstu lošiau velnias žino kada puskutinį kartą... O naujos dalies išvis ne. Gaunu sausai tris kartus. Po to atsigaunu su Reinu (tuo dievu su plaktuku pamenat tą Mortal Combat serialą jam gale visai pakasynos buvo tai dievybei lietus lyg tai. Nors kas tau atsimins visi gi atmintį prapisę.) Laimiu penkis kartus visai neblogai. Bet ji rimtai atsilošia su Skorpionu pribaiginėja mane su vis naujom Fatality. Stebėtinai gera atmintis – nieko neprikiši. Tekken man sekasi geriau Nina Wiliams manęs neapvilia kaip visada. Panašius veikėjus valdau neblogiau. Bet reikia pripažinti ji valdo Kumą meistriškai, nors dabar Kuma kažkodėl Panda vadinas. Čia matyt susiję su gamtos apsauga. Su Yoshimitsu ji man nuduoda sausai tris kartus. Neįtikėtina žinau visus tuos judesius atmintinai ir vis tiek gavau malkų. Ji labai gerai spardosi. Išsirenku Kingą nuduodu jai garstyčių ir kaip reikiant:
- Lygiosios gerai žaidi, bet pralošim čia visą naktį.
- Kokios dar supistos lygiosios?
- Tu M. C. pergales priskaičiuok.
- Ai rimtai... Pirmą kartą matau, kad vaikinas taip gerai žaistų už Niną Wiliams.
- Tu meistriškai valdai Pandą ir Skorpioną.
- Jei norėsi pasitreniruot pasibelsk. Man tris savaites laisva. Visiškai tingi ir apsivalgius šokoladinio pudingo namie.
- Atostogos jau prasidėjo?
- Ne sergu, chronišku tingėjimu ir laimės stoka.
- Mes labai panašūs. Gal turi žolės?
- Gal kas dar ir liko pučiu lyg ventiliatorius.

Ji dingsta vonios kambaryje. Garantuota laiko maišiuką po kokia išimama plytele. Susidaro įspūdis, kad visi žolininkai vaikystėje žiūrėjo tuos pačius filmus. Nors gal taip ir buvo? Ji gražiai ir elegantiškai suka- va čia svarbiausia. Jei moteris nemoka susukti Spliffo apie kažkokius santykius šnekėt išvis neverta. Ji turi mielą mielą žiebtuvėlį su avimi Tomo dizainas (ne mano dizainas, tik kad dizaineris bendravardis). Įtraukiam- išpučiam- ramybė ir pusiausvyra. Jeigu jums kas pasakojo kitaip nemoka rūkyti arba jo sumauta smegeninė jau seniai sąvartyne. Šiek tiek kikenu:
- Labai gražus vakaras. Ačiū!
- Nėra už ką... Man irgi patiko.
- Rimtai tu man patinki. Nors nežinau ką turėtum daryti su šia informacija.
- Aš taipogi nežinau... Nors galiu nuraminti. Neturiu širdies draugo gydančio pandas Kinijoje. Taip pat neturiu panelės Amsterdame šią minutę perkančios man hašišo  Taip pat neesu palikta prie altoriaus savo pirmojo vaikino iš Achuijibatino kaimo.
- Išvengėm Nešventos Trejybės, jau tikrai, šis tas.
- Paskutiniu metu pusę Studentų kaimo paveikti šios sumautos trejybės. Arba man jau bent susidaro toks įspūdis. Mums reikia analizės.
- Kokios būtent? Kaip ji turi atrodyti?
- Kokiu būdu pasipirštum? Nebūtinai man...
- Esu matęs tokį Pokemon kamuolį. Su briliantais prabangų daikčiuką. Įmesčiau į vidų žiedą, na tokį, super brangų. Tada pagal tradcijas, bet vietoj klausimo sakyčiau: „Aš renkuosi tave“.
- Labai jau arogantiška- pasigavo žmoną lyg Bizazamą...
- Bet juk labai originalu.
- O tu rimtai neturi žmonos fotografuojančias karves Indijoje?
-Ne, be to man atrodo fotografai ir fotografės retai gyvena kartu, tokie santykiai, na matyt, varginantys...

Ji iš kaži kur internete ištraukia statistiką rodančią visai kitaip. Nors tikėti internetine statistika irgi kvaila. Kvaila beeiti namo, nors tie namai už šimto metrų. Tiesiog nesinori ir tiek. Bet jaučiu, kad neesame pasiruošę nuveikti kažką rimtesnio, o ir tas aliejus dingęs be pėdsakų ech po velnių tokį gyvenimą... Geriame pigią degtinę- ją gamina specialiai studentams ji varoma iš senų kojinių. Jos taip vadinama analizė absurdiška. Ji man rodo savo nuotraukas- visai neblogos, tik gal per šviesios, nors aš visada mėgau tamsias arba su keistom spalvom. Taip jai ir pasakau nesinori meluoti ir išvis nieko nebesinori. Ji susuka antrą suktinę. Rūkydamas niūniuoju „ateis laikai sugrįš stumbrai“. Čia jau iš Sindikato Šeimos ir Pusho daržo. Tik nepamenu iš kokio albumo. Mano Vika pradeda pliurpti apie nindzių kaimus ir jų stebuklingas technikas. Jai pareina klasikinis „Mindfuck“ nieko tokio pasitaiko. Išgeriu likusią degtinę nuo jos nindzių kaimų man galvą sukasi labiau nei nuo išgerto alkoholio. Ji labai staigiai nusminga viduryje žodžio taip dar neteko matyt. Nunešu ją į lovą- nemoku užkloti moterų taip kaip jos užsikloja. Nutraukiu jos idiotiškus rožinius sportbačius. Susuku ją į kokoną- čia mano tokia užklojimo technika. Gali girtas vartytis kiek nori susisuksi tvirčiau ir iš lovos neiškrisi pats taip miegu smigęs susisuku instinktyviai. Susirangau ant sofos ir susisuku į seną apklotą. Trumpam suprantu kažkokią gilią tiesą apie nindzių kaimus, bet ryte niekaip neprisimenu.
2014-10-27 14:58
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-10-27 20:20
St Boleslof
Visa laika skaiciau ir tas gale komentaras - esu alkoholikas rasau per pertraukas tarp gerimu. Is tikruju stipriai prajuokino. Siuzetas nepadare didziulio ispudzio, vietomis issireiskimai kai kurie visai idomus, jaucias kad kai kur gal parukes rase autorius. Aisku galima be keiksmazodziu nieko jie neprideda. Jauciasi jaunatviskumas, atsiputimas, nerupestingumas. Tiek mazai rimtu brandziu minciu. Gal dar ne laikas, o gal ir stilius ne toks. Sekmes rasyme.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-10-27 15:04
Lapiuks
Kas dar manęs nepažįsta gali vadinti mane Nameless. Aš esu iš \radviliškio pelkyno nors dabar gyvenu Berlyne. Aš esu alkoholikas rašau tarp savo išgerinėjimų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą