Rašyk
Eilės (76535)
Fantastika (2232)
Esė (1524)
Proza (10703)
Vaikams (2598)
Slam (50)
English (1175)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





A Puokas A Puokas

Jis. Gėlės

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: Juozas Staputis


Didelė kartoninė dėžė, pilna vazonų su gėlėmis. Vakarėja. Trakšteli užraktas. Durys cypteli, kaip viščiukas. Reikėtų sutepti vyrius. Ne dabar, kada nors, tepalas kažkur namie, tarp nereikalingų instrumentų – atsuktuvai, veržliarakčiai, visokios guminės tarpinės, medsraigčiai pramišai su vinimis. Palaikis šlamštas, kurį gaila išmesti. Kaip  atmintys, tąsomos kartu su savimi iš vietos į vietą – gal kada prireiks? Kaip žalčio išnara, apmirusi praeities oda.
Išvažiuodama pasakė: „raktą turi, palaistyk gėles“. Nudžiūvo visos. Styro stagarai žiedų vietoje, lapai susisukę, nupilkę. Kodėl jos būtinai turi auginti visokius krūmus dideliais mėsingais lapais, tuos raktelius ir snapučius, orchidėjas ir palmes? Kodėl vietoj to nestovi ant palangės bent bambukas, o dar geriau kaktusas? Kaktusui su bambuku tas pats, jie gali palaukti, jie nevysta vos tik šeimininkei išvažiavus ir stirkso sau buki ar spygliuoti, jiems nesvarbu, jie išlaiko atstumą, jiems žmogus beveik neturi valdžios, net kai įsodina į keraminį vazoną ir pakiša po juo lėkštutę. Jei galėčiau rinktis moterį, rinkčiausi tą, kuri augina baobabus. Rimtai, ne rožes, o baobabus. Bet aš nesirenku. Niekada nesirenku. Rankiojantis nesirenka ką rinkti, tai apie mane. Laužiamos duonos riekės trupiniai ant stalo. Rankose trupantis paplotėlis. Popkornas ant kinoteatro sėdynių. Nusišėręs blusuotas balandis, išpūtęs gūžį – burkū! burkū! Išdžiūvusios balos purvynėje trišakių pėdučių juostelė. Atmintys. Nusileido, pakilo, burkū – burkū!
Žemės. Persodinau naujas gėles į senus vazonus. Senas gėles – į naujus. Į dėžę. Žinoma, pastebės. Jos visada pastebi, mato, nesako, suvirpa lūpų kamputis – tu nužudei. Pabirusios žemės ant grindų, juodi trupiniai, lengvi pirštai plaukuose, snapučiai ir rakteliai, lengvi pirštai kaso odą, kaso prie ausies, lėti, bereikšmiai, susiliejantys žodžiai. Taip glostomas užmušto žvėries kailis. Įsigeriantis kailio švelnumas, murkimas, kai jam kaso paausį. Ką jaučia kailis, kai jį kedena iš malonumo virpanys pirštai, vėsios, stangrios pirštų pagalvėlės, šiurpstantys delnai, pabraukus prieš plauką? Kai žodžiai tik melodija, tik srautas, raibuliuojantis, trykštantis, požemyje nebetelpantis vanduo, susigeriantis į minkštėjančius žemės grumstelius ir purvo gurvuolius? Kailis.  Kaip Kailas. Lengvais pirštais glostomas negyvėlio kailis.
Sustačiau vazonus atgal kur buvę. Butukas vėl panašus į... save? Tik dabar suvokiau, kad neatsimenu koks jis buvo, lyg matyčiau jį pirmą kartą. O juk ateidavau čia gana dažnai ir mintinai žinau kur yra stalas, kur dvi kėdės, kur lova, kurioje nelabai patogu, bet taip jaudinančiai betarpiška miegoti dviese, išnykti, kad užimtum kuo mažiau vietos, tiek, kiek katinas kojūgalyje. Mačiau daug daiktų, tik niekada nemačiau nei buto, nei kambario viso. Kambariai atgyja tik tada, kai niekas jų nemato. Aš esu niekas, paliekantis trišakių pėdučių juostelę, manęs kambariai nebijo, kaip ir šis. Jis tyčia šypsosi, kaip moteris, šiek tiek praskleidusi lengvą perregimą skraistę, kad aš pamatyčiau ir žavėčiausi jo savita harmonija. Apsilaupę mediniai stalas ir kėdės, su matomais kelių skirtingų spalvų dažų pėdsakais, jie ne apšepę, tai jų kilmingumo ženklai. Grubaus audimo pablukęs kilimas prie lovos. Dabar aš suvokiu, koks malonus tas padais jaučiamas jo tvirtumas, vėsus gaivinantis prisilietimas. Masyvi spinta su sunkiai ištraukiamais stalčiais, sugirgždanti durimis. Jas sutepti būtų nusikaltimas. Sutepti vyrius – kaip atimti spintai savastį, ne taip, kaip standartinėms lauko durims, kurios turi tylėti, nes neturi ką ir nemoka pasakoti. Atidarau spintą, kad pasiklausyčiau jos muzikos. Girgžt – spalio gervė – girgžt... Nejučia susidomėjęs žiūriu į spintos vidų, atidarau nepaslankų stalčių. Kelios suknelės ant pakabų, tuščios ir liūdnos, lietpaltis, striukės, megztiniai, vilnonės kojinės, kelnaitės, pėdkelnės. Nukabinu juodą suknelę, dedu ant kėdės, prie kėdės statau iš koridoriaus atneštus guminius batus, ant jų padedu storas vilnones kojines, ant kėdės atkaltės – kažkokią aptriušusią panamą, sėduosi priešais, juokiuosi, žiūriu į tuštumą po panama. Tuštuma. Liūdnos išnaros. Juokingos išnaros.
Kambariui dar kažko trūksta. Spalvų. Taip, gėlės be žiedų. Imu iš stalčiaus kelnaites – čia bus orchidėjai, ne, orchidėjai dvejos. Šitos – snapučiams, šitos – rakteliams, vienos tam, kitos anam, kabo spalvoti žiedai, visas spektras nuo juodų iki baltų, raudonų, geltonų, mėlynų. Taip. Geriau. Bet vis tiek kažko trūksta. Kavos. Kažin, kur ji laiko kavą? Niekada nepagalvojau iš kur ji ima kavą, nors kartais gerdavau ją rytais, jei likdavau, jei ji norėdavo, kad likčiau. Tai buvo tiesiog kava, tai kam man reikėjo žinoti iš kur ji paima puodelį, iš kur į jį subyra kava ir verdantis vanduo? O gal ne į puodelį, o į kavos aparatą? Žiūrėjau ir nemačiau. Mačiau pečius ir pašiurpusius plaukelius ant kaklo, mačiau krustelint mentes, raumenukų žaismą po glotnia oda, pamarginta vėjo judinamų medžių lapų pro langą metamų šešėlių, nugaros linkį, ir tada – viską nustelbiantis kavos aromatas, ir garuojantys puodeliai ant stalo. Kartu nepusryčiaudavome, man, o gal ir jai, tai atrodė banalu ir vulgaru. Tik kavos ir iki. Iki kažkada, kai vėl susitiksime kaip vienas kitam nepavojingi nepažįstamieji.
Kavą radau lengvai. Štai ji, jau garuoja du puodeliai ant stalo. Mieloji, – sakau tuštumai po panama, – mieloji. Ir girdžiu kaip žodis geriasi į kambario sienas, tirpsta, sklaidosi. Mieloji – sakau nykiai išsišiepusiam panamos kraštui virš tuščios liūdnos juodos mažos suknelės ir jaučiu, kaip skruzdėlė nubėga nuo kaukolės pamato per visą stuburą, kaip pašiurpsta oda žiūrint į vypsantį bedantį panamos brylių, o netikrumas su vakaro šviesa geltoniu užpildo kambarį ir jame ryšiai ryškiai, iki kiekvieno lašeliuko, matosi balti garai, kylantys iš dviejų juodos kavos puodelių. Paskubomis, stengdamasis kuo mažiau liestis, pakabinu atgal suknelę, sumetu į stalčių panamą, kojines, kelnaites, išnešu batus. Jos pastebi. Tu nužudei – virptelės blakstiena. Tvanku. Tvanku man. Kiemas. Rankose didelė kartoninė dėžė su žemėmis, plastikiniais vazonais ir šiukšlėmis.
2014-10-26 07:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-27 16:24
daugelyje ronetų vienodai
Staputynas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-11-07 22:26
Gija_
Noriu pritarti Rik dėl minėtų sakinių, tik ne dėl to, kad prie kažko nedera, man jie tiesiog mėmiški. Toks įspūdis lyg ne vietoj, dėl grožio. Ko gero, prisikabinčiau dar prie kažko, kad ir ant kelnaitėm apkabinėtų gėlių. Bet tingiu.
Kas šį tekstą man daro geru, kad jame yra emocinis pamušalas. Pabaigoj tas kreipinys į panamą - taip liūdnai suskamba, kad turbūt baigusi čia rašyti eisiu truputį paverkti.
Rimtai, gražu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-11-05 19:17
sesė_mėta
(Atsiprrasau - troleibuse nera lietuvisku raidziu). Taip uzsiskaiciau kad nutariau pravaziuoti savo stotele. Tikrai senokai toki grazu teksta skaiciau. Ar turiu ka blogo pasakyti? Kazin. Gal tik ties kambario aprasymo pradzia pora eiluciu kazko buvo pasirode nuobodoka. Bet po to praejo :). 5 ir ne kitaip
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-10-26 22:35
Laukinė Obelis
Autoriui jau seniai savo nuomonę išsakiau, bet įdomumo dėlei įkeliu komentarą ir čia.

Daug vietų šiame gabaliuke mane sužavėjo, prajuokino (ir tai labai gerai), bet kai kurios detalės truputėlį sutrikdė.
Apie gėles - labai gerai, trupiniai ant stalo, kava - puiku, moteriški atributai, kelnaitės, sijonai - liuks, liuks. Bet glotni oda, plaukeliai ant kaklo, judantys raumenukai - kažkokia nuojauta kužda, kad vyras to nepamatytų, bent jau tas Jonas, kurį aš pati sau įsivaizduoju. Juk jis truputį kaimietis (TA prasme), truputį stačiokas, ar ne? Būtų kitaip, jei būtų šokėjas, kompozitorius, fotografas. Na, bet čia gi tavo personažas, šiukštu, kaip galiu tave dėl to kritikuoti...
O labiausiai kliuvo pirmoji pastraipa - ji man pernelyg literatūriška, trūksta familiarumo, dvelkia šaltumu, į save žvelgiama iš per didelio atstumo, sunku patikėti, kad žmogus apie save taip kalbėtų. Berods dar kelios vietos buvo, kur galima būtų tą patį prikišti.
Štai tokia mano kritika. O daugiau viskas liuks.
Bendraautoriaus negaliu vertinti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-10-26 21:24
EgiZ
Bandau įsivaizduoti štai iš tokių smulkmeniškų čiupinėjimų sudėtą romaną, teisingiau, pusę, ir raukiuosi - nepatiks. Bet ką aš žinau.
O kaip pavienis - gerai. Tik norėtųsi daugiau pagarbos skyrybos ženklams.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-10-26 17:37
rik
rik
Taip, vyriškas rašalas, bet dėmesys smulkmenoms tai moteriškas, užknisantis. Nepamaišytų šiek tiek dinamikos.

"Kaip  atmintys, tąsomos kartu su savimi iš vietos į vietą", "Kaip žalčio išnara, apmirusi praeities oda." - čia, suprask, poetinės išminties intarpai? Mesčiau lauk, nes nedera prie pragmatiško meilužės, exwife (?) vyriško „raktą turi, palaistyk gėles“.
Beje, pradžioje maniau, kad mama prašo sūnaus laistyti gėles, bet ta visa kelnaičių apžiūra sugriovė teoriją :)
Gražu tie pašiurpę plaukeliai ant kaklo, bet vien už tai 5 žvaigždes kalti negarbinga. Čia už vardą galbūt :)
Perskaičiau nuo pradžios iki galo. Neblogai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-10-26 15:42
Svoloč
Vadinkim tai gera proza. Proza, besiribojanti su poezija.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-10-26 14:37
tictac_it
Vyriai, vyriai ... vyro vyriai, keik supiepsintys. Bet tik juokauju, nes epizodas su kelnaitėmis - sutramdyta ironija (liūdna) :). O visuma - gerai. Trumpų sakinukų džazas pertaukiamas ilgesnių sudėtinių foninės melodijos. Tiek poezijos :) 5-
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-10-26 08:43
Pranas
Toks smulkus, neskubrus, apdairus. Labiau panašu, kad pasakotojas jau praplikęs, jau „po nemenku ūsu“, nes nesinori tikėti, kad jauni žmonės taip „susmulkintai“ pasakoti sugebėtų. O pasakoja talentingai. Kitais atvejais nesiimčiau vertinti — palaukčiau, kaip reikalai atrodys toliau, tačiau dabar norisi paskatinti pradėtą darbą, linkint kūrėjams sėkmės
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-10-26 07:57
A Puokas
Čia gabaliukas bendro kūrinio su LO_. Sutarėme, kad dėsime bet kokius gabaliukus, bet kokia tvarka. Tik kai sudėsime juos visus, bus vientisas daiktas. O gal ir ne vientisas. Ką aš žinau...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą