lubų peizažas

2014 10 16

Kai kartais pareinu namo
Ir pačios akys karias, kaip žemuogės
                                                          ant smilgos skaudžiai,
Sapnai palieka ir baltųjų lubų grožis –
                                                          peizažą sukuria malonų.

Aš atmerktom akim imu sapnuoti miegą.

Mažytės juodos varnos giliai viduj pažadina mane.
Nerimsta... Daužosi į kūno bokštus.

Pakilt nuo patalo sunku, todėl mintim grįžtu į šiltą lietų
Priglaustą vaikystėj. Miške ant samanų per tirštą miglą,
Lašai apvalo viską. Tas girios kvapas skverbias į mane,
Kaip rašalas į lapo dirvą, o ta tyla man padeda išgirsti širdį,
Kuri nuo šiandienos pavargus
                                                tyliai girgžda.