auksiniai nuvarvėjimai

mūsų netektys rudenim plyštančios
nudėvėtų dienų margos skiautės
liūdi tartum paminkliniai kryžiai
mūsų rudenys
rankraščiais barstosi

patogu  mums į rudenis  budintis
nuvarvėti auksinėmis nuotekoms
po raudonklevio lapais skrudintis
ir lėtai tapt palaimintom nuodegom

vis dar nuogintis rudeniu drįstame
iškalbėt visą šnaresį  tuopų
nusigerti miškais eukaliptiniais
ir sustingti
vienatvėje  kopų

Kol dar plėšomės skiautėtom netektim
į nakties sudūžimą  apkurtę
išlaukimas sniegkričio seka jį
save baltus naujai atkurti

mums taip lemta  kristi į rudenį
ištuštėt  gausiais vaisiais nubirus
ten aukštai  paukščiai debesis  judina
ir lietum nulašnoja įkyriai