darbinis failas. penkta dalis.

Buvo trečias Ilzės gimtadienis  – ir trečiosios Kiros mirties metinės.

Per trejus metus buvome išmokę tą dieną gyventi taip, kad joje viskas tilptų. Ryte visi eidavome bažnyčion (net Goria, net senelis), paskui keliaudavome į kapines, kur Kirai buvo pastatytas Mėnulis – jaunaties antkapis, tarp kryžių ir granito luitų atrodė ne savo vietoj, - ten sutūpdavome ant dviejų suolelių vienas priešais kitą ir sėdėdavom visai nieko nesakydami, kaip tą vakarą, kai mama Kristei atidavė Ilzę.

Man rūpėjo žinoti, ką kiekvienas tuomet galvojo, sėdėdami tylomis ant suolelių prie antkapio, ant kurio ničnieko nebuvo parašyta, bet aš niekada nepaklausiau.

Vėliau grįždavome kiekvienas į savo namus ir iki vakaro stengdavomės nevarstyti laukujų durų. O vakare visi susirinkdavom mūsų sodelyje, ant stalo tiesdavom staltieses, kraudavom pilnus maisto dubenis ir mūsų gyvenimas vėl būdavo skanus ir triukšmingas – mes švęsdavom, nes ta diena buvo (ir) Ilzės gimtadienis.
     
Per trečiąjį Ilzės gimtadienė pirmąkart suguliau su Juozuku. Man buvo keturiolika.
Dienos vis dar buvo labai šiltos, vakarais atvėsdavo, bet šalta nebuvo. Šventinę (gedulingą) vakarienę valgėme sode, aplink maistu nukrautą stalą – troškintos voveraitės, švelnūs mažyčiai mėsos kukuliai, virtos pupos su naminiu sviestu, šparaginių pupelių, bulvių ir svogūnų šutinys, kepti obuoliai, aplieti šokoladu ir nubarstyti mėtomis. Su močiute plušome nuo ankstyvo ryto.             
Stojausi atnešti daugiau limonado, kai neatsargiai kliudžiusi lėkštę, užsiverčiau ant savęs kukulių padažą.
Stovėjau pusnuogė, spoksodama į pravirą spintą, svarstydama, ką apsivilkti, kai į kambarį įėjo Juozukas. Penkiolikos, turėjo pasilenkti, kad praeitų pro duris.
Viskas įvyko greitai ir paprastai. Mes nekalbėjom, man neskaudėjo. Kai grįžau į sodą persirengusi, niekas nepaklausė, kur užtrukau.

Per kitus trejus metus senelis susirgo ir pasveiko po dar vieno širdies smūgio, du kartus atvažiavo mama, o pas mus įjunko lankytis Berta – jau tuomet, kai susipažinome, buvo panaši į mažytę moterį, o sulaukusi aštuoniolikos, išbarstė bet kokius vaikiškumo likučius. Turėjo smėlio laikrodžio kūną, vaikščiojo siūbuodama apvaliais klubais, buvo įpratusi vis krestelėti galvą, nusimetant garbanas nuo tamsžalių akių. Mačiau, kaip į Bertą žiūri vyrai. Visi mano pažįstami vyrai  – ir Goria, ir Juozukas, net auklėtojas, ir tas pasikeisdavo, Bertai arčiau priėjus. Tik senelis atrodė visai abejingas, lyg būtų aklas išsiskleidusiai moterystei. Arba per senas. Nors senas nebuvo.

Kai gimė mano tėvas, seneliui tebuvo devyniolika. Devyniolika būtų sukakę ir mano tėvui, kai atsiradau aš. Taigi, man sulaukus septyniolikos, seneliui dar nebuvo šiašiasdešimties. Aukštas, nors žemesnis už Gorią ir Juozuką, lieknas, tiesus ir tvirtas – jaunuolis, žiūrint iš nugaros, jei nekreipti dėmesio į tankius, bet jau visai  žilus plaukus; ilgomis rankomis ir kojomis, didžiuliais delnais, plataus veido, rudos akys mažytės, įsodintos tankiame raukšlių tinkle, blakstienos kadaise išbarstytos, o gal jų niekada ir nebuvo ir didelė, mėsinga nosis, ir kvadratinis smakras, per vidurį skeltas – tame griovelyje amžinai styrodavo žili šeriai. Kai kalbėdavo, žmonės jo klausydavosi. Ir visada darydavo, kas liepta.

Berta sirgo. Kartais vieną, kartais dukart per metus gulėdavo ligoninėje. ´Durnanamy´- sakydavo pati. Išėjusi iš ligoninės, gerdavo vaistus ir vis ilgiau užtrukdavo mūsų namuose. Melsvos tabletės prigesindavo žvilgsnį ir sulėtindavo greitakalbę, bet Berta vis tiek buvo Berta – apie savo ligą, vaistus ir durnanamį kalbėjo tarsi iš tolo, lyg tie dalykai dėtųsi su kuo kitu. Vieną vakarą taip pat ramiai, tarsi pasakotų kažkam atsitikusią istoriją, pranešė mums mieganti su savo tėvu. Vakarieniavome mudvi ir seneliai, lauke jau buvo sutemę, palubėj suposi močiutės šįryt nublizgintas šviestuvas, o Berta pasakojo, kiek save prisimenanti, tėvas kone kasvakarą ateina į jos lovą ir daro su jai visokius dalykus, – daug ką galėjau nemirktelėjusi įsivaizduoti, - tokius dalykus su manimi darydavo Juozukas. ´Matai kaip`, – Bertai baigus sekti istoriją, tarstelėjo senelis. Tada pakilo nuo stalo ir nieko nesakęs išėjo. Nuo to vakaro Berta gyveno mūsų namuose, man teko dalintis kambariu, į kurį tuoj pat buvo parnešta sulankstoma lovelė, o Bertos tėvas dingo. Daugiau apie jį nekalbėjome. 

Paskutiniais metais mokykloje susirgo močiutė. Blogavo, karščiavo ir jautėsi vis labiau pavargusi. Senelis vis šūkaliojo mamai telefonu ir po kiekvieno pokalbio vis labiau niaukėsi. Paskui pagelto močiutės akių baltymai. Toliau gamino, bet pati beveik nebevalgė. Paklausiau senelio, kodėl neinam pas gydytoją. `Vėlu, Mou`, atsakė. Vieną pavasario rytą močiutė nebesikėlė. Žinojau, kad jai skauda. Dienos slinkto lėtai. Mama atvažiavo anksčiau, nei įprasta. Atsivežė didelį krepšį, jame buvo tik vienas daiktas. Dujų balionas, panašus į tą, koks stovėjo mūsų virtuvėje, tik apipaišytas spalvotais balionais ir klounų galvomis. Tomis dienomis senelis nutilo. Valgydavo mano paruoštą maistą tylomis, sunkiai kilnodamas šakutę, mama vis kartojo neturinti daug laiko.

Prie klounais išpiešto dujų baliono atsirado didelis virvele susmaukiamas plastikinis maišas, o netrukus –ir plona ilga guminė žarnelė. 
Vakarais už sienos girdėdavau močiutę. ´Nebegaliu, Adomai, nebegaliu, Adomai, nebegaliu´.
Paskui – netrukus – visai nustojo kalbėti. ´Aaaaaaaaaaa´. Vienas, du, trys, keturi. ´Aaaaaaaaaaa´ Vienas, du, trys, keturi. ´Aaaaaaaaaaa´ Vienas, du. ´Aaaaaaaaaaa´ Vienas, du, trys. ´Aaaaaaaaaaa´ Vienas. ´Aaaaaaaaaaa´ Vienas, du, trys.
Galvojau, kiek truks, kol tarp dejonių nebeliks sekundžių. Nežinojau, ar galėsiu ištverti. Prieidavau prie jos lovos, bijojau liesti, atrodė, kad viskas, absoliučiai viskas skauda. Norėjau, kad tai pasibaigtų. 
 
Atsibudau, pajutusi šalia senelį. ´Aaaaaaaaaaaaaaaaa´. Vienas. ´Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa
´Laikas, Mou. ´
aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa´
Susiraukiau. `Gali pabūti čia. `
Kažkas turėjo įvykti, kažkam buvo ruošiamasi, man leista kažko nematyti.  ´Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa´
Papurčiau galvą. Senelis šyptelėjo. Atsistojo. `Kaip nori, Mou. `
Nežinojau, kaip noriu. Nežinojau, apie ką kalba senelis. Nežinojau, kodėl ėmė perštėti gerklę. Paslapčių, šiaip ar taip, buvau soti. Apsirengusi, kas po ranka pasitaikė, atidariau duris žinodama, kad liksiu iki galo. Kambary tilpo didelė lova, virš jos nukryžiuotasis, labai sena medinė spinta, medinis rašomasis stalas, karališka kėdė prie jo, didelis langas į sodą, sunkios naktinės užuolaidos, į kambarį netilpo niekas, jis buvos pilnas močiutės ´Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa´.

Goria, Juozukas ir Kristė stovėjo atsirėmę į sieną prie lango. ´Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa´
Mama ant virtuvinės taburetės krapštėsi su gumine triūbele, helio balionu ir plastiko maišu.

´Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa´
Senelis sėdėjo ant grindų, močiutės lovos pusėje, nugara į mus, galva taip žemai prie krūtinės, kad atrodė nulūžusi.

´Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa´
´Jau´.

´Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa´
Mama atsistojo, rankose laikydama maišą.

´Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa´
Per maišo plėvę įvestos guminė triūbelės vienas galas styrojo maišo viduje, kitas buvo sujungtas su vamzdeliu ant helio baliono.

´Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa´
´Padėk man´, - mamos galva mostelėjo į balioną. Abi jos rankos buvo užimtos.

´Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa´
´Palauk, Do. ´ Senelis kalbėjo nepakeldamas galvos. ´Pauliau, baik šaukti, būk gera, baik šaukti. ´ Močiutė nutilo. ´Žinau, kad pažadėjau... Bet turi pasakyti man, kad supranti. Pasakyk, kad supranti, Pauliau. Turi man pasakyti. ´
Močiutė atsimerkė, vyzdžiai tokie platūs, kad mėlynos jos akys atrodė juodos. Užsimerkė atsimerkė. Užsimerkė atsimerkė. Užsimerkė atsimerkė.
Taip. Taip. Taip. 

`Kaip nori, Pauliau. Kaip tu nori. `

Goria atsiplėšė nuo sienos, pakėlė helio balioną. Kad verkiu, supratau kai visai užsikimšo nosis.

Senelis atsistojo ir atsargiai, labai atsargiai  močiutei ant galvos užmovė plastikinį maišą, tarsi matuodamas. Pro apačią įkišęs ranką, truktelėjo guminės triūbelės galą, kad įsitikintų, kad viskas, kaip turi būti. Užtraukė virvelę aplink kaklą.

`Turėsi pasakyti kada, Pauliau. `

Močiutė atsimerkė. `Dabar´ ­  pirmas žodis po daugybės dienų.

Iš tiesų mes jo negirdėjome, tik lūpų judesys po skaidriu plastiku, tačiau ir šiandien galėčiau kuo norite prisiekti, kad tą kartą močiutė atsimerkė ir pasakė `Dabar´.

Senelis linktelėjo. Mama pasuko helio baliono rankenėlę. Gal minutę, gal dvi girdėjosi tik dujų šnypštimas. Močiutės galva nusviro.

`Jau? ` - senelis atsisuko į mamą. `Jau tuoj. ` Helis šnypštė. 
 
Tądien su Juozuku pasislėpėme pašiūrėje, kur kadaise, kai dar turėjo gyvulių, seneliai kraudavo šieną. Tądien jį, apstulbusį, užpuoliau dar nespėjus užkabinti kabliuko ant išklypusių pašiūrės durų. Apžergiau didelį, tįsantį ant šaltų grindų ir jodžiau kaip pašėlusi. Nenusivilkę, tik klynai prasagstyti, giliai, giliai vienas kitame, nes tik taip tądien galėjome gyventi. Vėliau, po daugybės valandų šėlo, papasakojau jam, kas nutiko. Raudojau ir krūpčiojau, susirietusi ir aplipusi šiaudais, delnus suspaudusi perštinčiame tarpkojy, Juozukas laikė apglėbęs save per pečius, per žingsnį nuo manęs, tarsi bijotų, ir aš pirmą kartą taip aiškiai supratau, kad pati turėsiu save ištverti.