Įklimpstame
juokingo gyvenimo sąnariuose
nelieka laiko reabilitacijai po patirtų traumų
todėl traukuliuose jų spalvose
judame laiku tik inercijos dėka
negi įmanoma jog išsivystytų žmonijos raidoje neklystanti karta
šioje žemėje liktų tik Jėzus
įdomiausia nežinia ką jis čia vienas veiktų
pasak Biblijos nuteisintų
ir mes visi prisikėlę
naujais kūriniais
apsigyventume Dievo širdyje
ji beribė ir ramybės kupina
tuo pat metu žemėje klaidžiotų Viešpats
jo garbė netektų prasmės
šlovės viršūnėje Jo niekas nepašlovintų
galiausiai ir prisikėlimo paslaptis ir didybė
nerastų anei vieno žmogaus
žemė ant išnykimo ribos
Duok Dieve įsčioms vaisingumo.