Ežero dugnas

Nesinori prie šventojo rašto skaitymo
kasdienės maldos praleisti visą gyvenimą
    todėl atidėlioju
      atverčiu
            pasak žmonių išminties ežerus
    kuriuos būtina išgerti
        semiant šaukšteliu
    kas atrodo neįmanoma
o jei ir įmanoma suabejoju kas ten dugne
    ar aplamai kas nors yra kas mane sudomins
  tad pradžioje braidžioju pakrante
prisipažinsiu tai nesuprantama bei neguodžia
    vien dumblas purslai pilvais į viršų plaukiojančios žolės
    stebėjau nuo kranto
vanduo buvo skaidrus todėl išvada
      mano žingsniai drumsčia vandenį
      ilsiuosi ant kranto mąstau ir nusiviliu nes nieko kas atsakytų į begalę klausimų neradau
nors nesiliauju šaukšteliu braukyti vandens paviršių
    laikas ramina
    ryžtuosi dar kartą bandyti
      bet šįkart ne vien braidau
plaukiu tolyn nuo kranto
    pirma mintis kuri šovė galvon
    irtis kol jėgos visiškai apleis
      o tik po to galvoti kaip
pasinerti link dugno ar grįžti atgal
teisinau save prieš tikėjimą
bandžiau apibrėžti rėmus
  sakydamas
      jei ir negrįžčiau atgal tai žinok Dieve
    ieškojau tavęs ežero dugne
      plaukiant jėgos seko
    vis dažniau jaučiau vandens skonį burnoje
    sučiaupiu lūpas o ten plaukioja aplink liežuvį kilbukai
veržiasi atgal į platesnius vandenis
  išspjaunu ir iriuos tolyn
  nors užsidegimas slopo
ryškėjo baimė
      žmogus tikriausiai prieš save sugeba prabilti tik atsitiktinumo dėka ar užsižaidęs antraip visuomet pasilieka teisę rinktis
    lygiai ir aš
      gerokai nutolęs vis dažniau gręžiojausi atgal
    jėgos apleido
      apsiverčiau vandenyje ant nugaros
    lyg plūduras pasiklioviau srove
    gal net Dievu
    veidu į dangų
    ryški saulė skverbės pro užmerktus vokus
    aš giliai kvėpavau
        dugno taip ir nepasiekiau
      kiaušiniai per silpni.