Vis ištrūksta
pasilaksto
besvorėmis pėdutėmis po prostitutės širdį išmatuoja ją savigraužos vardu
ir verkia
kartais pati tampa rujojančia kale
vaduojas iš nuobodulio
gundo praeivius
kai priartėja
apšlaksto šlapimu kiekvieną batą
bijo paklysti su batu nąsruose ir pabaidyta
retkarčiais įsispraudžia į
kunigo sutaną
ankštoka
bet netrukdo kai būriuojasi nuodėmingieji
jiems atleidžia
ir tikėjimu kojas nuplauna
bet ypatingai po lietaus krušos
susitikimo su žmogumi
sugrįžta atgal į kūną
murzina ir išniekinta išsękusi
pabėgusi iš apgulties
išlaužytais pirštais
apdegusiom rankom
kur oda būna nuo karščio susitraukusi ir bjauri
todėl pastaruoju metu leidžiu pasilakstyti tik po savą kiemą
bet ji smalsi
tad nepaklususi nuolat pabėga.