Atgaila naujai

Priplojęs seną nuodėmę lyg utėlę ar blakę,
Sukios jis galvą (ar mane jūs matot?) oriai.
Juo sekdami bedaliai baigs odekoloną lakę
ir skersgatvių kiemai atrodys vėl padoriai.

Ryte jie nuolankiai klausys pamokslą vėliai –
rūstus prelatas bars: jūs liksite nevykėliai,
jei nenubrauksit ašarų erdvėj baroko tyliai –
tada per amžius degsit pragaro skylėj.

Ir riktels amen – dovanos jiems laisvą mintį,
paspaudęs amžino gyvenimo vilties mygtuką.
Prelatas geria brendį – nereikia nusiminti –
tik atgaila per pertrauką ilgiau užtrunka.