Jis nudažo žalią vasaros rūbą,
vėjo pirštais atsagstyti, nurengti skuba.
Nori matyti vasarą nuogut nuogutėlę,
pats jis - nevėkšla, debesimis apsivėlęs.
Tuos debesis plėšo ir žaibus parodo,
pila lietų ant miško, ant sodo...
Myli jis vasarą karštai kiek tik gali,
pakviečia ją pasisvečiuoti... spaly.
Vasara jau sena ir nuogutėlė,
leidžia rudeniui džiaugtis jos aistros spindulėliu.
Abu meilės pilni ir smarkiai įkaitę,
dovanoja žmonėms visą savo kraitį.
Skubėkim sudėt į pintines valgomus grybus,
ir baikim po daržus pradėtus žygius.
Ruduo patenkintas vasarą bučiuoja,
nemato, kad žiema jam pirštu moja.