Skrisk, mintie

Skrisk, mintie, su lapais spalvotais.

Lai vėjas skraidina tolyn.

Nešk Angelo sparną, kuris švelniai paglosto

ir liūdesį stumia šalin.

O aš bėgsiu rudeniniais takais

gaudyt savo lemties.

Nesivysiu aš vėjo laukais.

Sūkuriais jis atskris.

Mesiu nuovargį lauko gale,

imsiu skrendančią

Angelo plunksną,

ir suspaudus delne

įrašysiu savąją mintį.