Gal nelauktai,
bet žodžiai iš burnos išsprūdo:
tavo laiškai
dar kalba ąžuolynais
toj žemėje, kuri jau užmiršta.
Iš jos kelius į ateitį
nerangūs šimtmečiai vis mynė
ir pasiliko ten apakusi pradžia.
Kai be pradžios
tai ar galiu sakyti,
kad tu, tėvyne, man visa?
Ir jeigu klykteliu kaip gervė rudeninė,
atrodo, jog girdžiu
instinktą, kviečiantį į ją,
net pamanau,
kad dar pramoksiu perskaityti laiškus
raidynu ąžuolų.
Sunki žievė.
Sunkesnė negu švinas.
Bet, ačiū die, kad nuoširdžiai tikiu,
jog, regis, kaip krioklys
aukščiau pasikelia krūtinė
ir krenta vandenys į prapultį išbūti.
Kad ir kita erdvė,
dimensija kita,
išbūti krenta savimi.