Rašyk
Eilės (72110)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10336)
Vaikams (2456)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







14.

Kai Kitašis nebeturėjo, ką pasakyti, o aš mintyse kalbėjausi su savimi, mano kambario duris pravėrė Sebastijanas ir įslinko vidun. Pamatęs mane su Kitašiu gerokai nustebo. Jo veide buvo aiškiai matyti nepasitenkinimas tuo, ką mato. O jo akyse mačiau kaip aš ir Kitašis atrodome: tiesiog sėdime čia sau kuo ramiausiai ir burkuojame tarsi seniausiai pažįstami ir vienas dėl kito besikraustantys iš proto, balandėliai. Tačiau ne tik mintyse, bet ir balsu turėjau paneigti visa tai, nes iš proto krausčiausi ne dėl Kitašio, o dėl Sebastijano. Nes labiau už viską gyvenime dabar ir bet kada norėjau būti tik su Sebastijanu. Daugiau nieko kito nenoriu. Daugiau nieko kito man nereikia.
-Ar sutrukdžiau? - paklausė jis ir giliai atsiduso.
-Ne, - atsakiau, o Kitašis atsistojo ir jau ėjo prie durų.
-Vistiek jau ketinau eiti, - reikšmingai pasakė Kitašis, atsisukęs į mane, meiliai nusišypsojo ir mostelėjo ranka. - Pasimatysime, Vi. Vėliau.
Kitašiui išėjus, Sebastijanas priėjo arčiau ir atsisėdo ant mano minkštos lovos.
-Norėjau pasikalbėti su tavimi, - pasakė jis ir nuleido galvą.
-Ar kas nors nutiko? - paklausiau ir atsisėdau šalia jo.
-Norėjau tau pasakyti, kad... - Sebastijanas nutilo vidury sakinio. Atrodo, jo balsas užlūžo, bet tada jis pakėlė galvą, tvirtai pažvelgė į mane ir kalbėjo toliau: - Na, mes su Liusinda išsiaiškinome kai ką. Turėsime tave slėpti...
-Kaip suprast? - suraukiau antakius ir tuoj pat pasigailėjau leidusi jam pasilikti mano kambaryje ir netiesiogiai išvaryti Kitašį. Regis, ir vėl girdžiu tik užuominas, kurių man buvo jau per akis.
-Davidas laukė, kada tu tapsi stipresnė. Jis nebepriežasties tave pavertė vampyre. Jau tau būnant žmogumi jis matė tavyje kažką daugiau. Tą mes matome visi. Jie tave stebi po padidinamuoju stiklu. Ir dabar tik laiko klausimas, kada jie tave pasiims į savo gretas.
-Kas tie jie?
-Vampyrų ir visų kitų mistinių būtybių, išskyrus kitsunes, pirmtakai, kurie užvedė šioje žemėje mūsų veislę. Davidas priklauso pastariesiems. Jo gaujos vadai prieštaravo tam, bet jis užsispyrė tave turėti šalimais ir jie leido jam su sąlyga, jeigu tu būsi būtent jo priežiūroje. Tačiau dabar man bus riesta, nes aš jam užbėgau už akių tave čia apgyvendindamas, - Sebastijanas nelinksmai nusijuokė.
Sekiau kiekvieną jo judesį, bandžiau suprasti kiekvieną jo žodį, nes viskas, ką matau, ir ką girdžiu man atrodė reikalinga ir svarbu man pačiai.
-Ką Davidas galėtų tau padaryti? - paklausiau, norėdama išgauti kuo daugiau informacijos, bet ir kartu netikėdama, kad Davidas su savo keista vampyriška palyda galėtų nuskriausti Sebastijaną, mane ar dar kurį nors iš mūsų.
-Geriau paklausk ko jis negalėtų padaryti, - atšovė Sebastijanas ir pasikąsė pakaušį.
-Nepyk, bet man atrodo, kad tu šiek tiek perdedi, - nebeištvėrusi pasakiau tai, ką galvoju.
-Vivi, tu dar daug nežinai. Labai daug. Bet netgi dabar net nėra laiko aiškinti ir pasakoti. Greičiausiai tu pati viską pamatysi, nes Davidas jau tavęs ieško, o jeigu jis suuos, kad tu gyveni čia, mums visiems šakės, - Sebastijano balsas buvo tylus ir sodrus, o iš veido jis atrodė ne juokais išsigandęs. Tačiau aš vistiek netikėjau nė vienu jo žodžiu. Man reikėjo daugiau įrodymų, kad patikėčiau, tačiau jau seniai supratau, kad nei vienas asmuo gyvenantis šiame name nė negalvoja duoti man tai, ko noriu.
Pamatęs mano nepatiklų žvilgsnį, Sebastijanas užvertė akis ir atsiduso.
-Kaip supratau, daugiau nekalbėsi, - tariau įsižeidusi ir susinėriau rankas ant krūtinės.
-Kalbėsiu. Tik ne dabar, - tyliai atrėžė jis, o iš veido mačiau aišku susierzinimą.
Kitą minutę jis pamaigė savo telefoną ir puolė krauti mano daiktus į mano tą nuostabią didelę tašę, kuri atrodė kaip lagaminas, ir kurią gavau per savo penkioliktąjį gimtadienį nuo mamos.
-Ką tu darai? – suspigau ir puolusi prie jo, čiupau už savo tašės. Lyg tai jį sustabdys.
-Mes turime iš čia išsikelti. Nuvesiu tave ten, kur būsi saugi, o vėliau tu man dar padėkosi, kad išgelbėjau tavo gyvybę, - atsakė jis ir švelniai nuliejo mane žvilgsniu. Viduje siaubingai lydžiausi, bet išore to neparodžiau. Šiomis akimirkomis turiu išlikti stipresnė nei manausi esanti.
-Kol nepasakysi man, kas dedasi, ir kodėl mes turime iš čia išsikelti, nepajudėsiu nė iš vietos ir neleisiu tau liesti mano daiktų, - pareiškiau jam ir stovėjau kaip įbesta.
-Violeta, aš juk sakiau jau tau, kad Davidas ateis tavęs. Ant kortos pastatytos visų mūsų gyvybės. Ar nori, kad viskas baigtųsi tragiškai? – Sebastijanas ir toliau žvelgė į mane švelniu, kupini vilties ir maldaujančiu žvilgsniu.
Nė pati nepajutau kaip paleidau savo tašę ir pati pradėjau krautis daiktus į ją.
-Kodėl jūs visi jo bijote? Ar mūsų yra ne daugiau? – paklausiau bandydama viską suprasti.
-Kaip tik Davido gaujoje yra žymiai daugiau nei mūsų, - atsakė jis ir atsiduso taip, lyg būtų netekęs kantrybės dėl mano lėtumo.
Kiek įmanydama stengiausi kuo greičiau susikrauti būtiniausius daiktus, tačiau niekaip negalėjau susikaupti ties daiktų krovimu, nes dabar man labiau rūpėjo kaip užsiversti Sebastijaną ir apiberti jį savo bučiniais. Nors ir koks jis buvo pavargęs bei neišsimiegojęs, nors ir koks jis buvo susitaršęs dabar, vistiek buvo be proto seksualus ir patrauklus. Beveik visą laiką, kol laksčiau po kambarį ir kroviausi daiktus, o Sebastijanas mane sekiojo žvilgsniu, nervingai kramčiau lūpas, stengdamasi bent akimirkai nusiraminti ir susikaupti ties kažkuo kitu.

Kai tik išėjom iš mano kambario, pamačiau, kad visi kaip pašėlę laksto po namą. Vieni ginčijosi, kur bėgti ir slėptis, vieni lakstė tai šen, tai ten. Iš tiesų, visa tai man buvo be galo panašu į didžiulį chaosą. Bet netrukus pastebėjau kai ką daugiau. Apačioj tamsiame kampe, prie užgesusio židinio pastebėjau raudonas akis, kurios pažvelgusios į mane, staigiai dingo ir daugiau nebepasirodė. Tos akys įsirėžė mano atmintyje. Buvau tikra, kad ten buvo kažkas iš blogiukų. Tos akys buvo pagiežingos ir piktos. Nė vienas iš mūsų taip nežvelgė net ir į mane, kad ir kaip manęs nemėgo.
Kad jausčiausi saugesnė, paėmiau Sebastijano ranką, o kai pajutau, kad jis tam neprieštarauja, pasijutau tikrai saugesnė.
-Štai čia, - pasakė jis ir pradėjo mane vestis koridorium.
Kažkodėl tikėjausi, kad mes nulipsime žemyn ir išeisim pro laukujes duris. Tačiau vėliau, kai įlipom į liftą, kuriuo paprastai leidžiamės, kai norime patekti pas Liusindą, supratau, kad šiame name ir galbūt netgi po juo yra gausu slaptų ir nežinomų kelių, kuriuos pažįsta tik Sebastijanas ir kiti, jau gan ilgą laiką čia gyvenantys asmenys. Nors ši aplinka manęs nei kiek nežavėjo ir visa savo esybe jaučiau, kad visa tai ne man, kad aš visam šitam nepriklausau, kažkodėl jaučiausi tokia atskirta nuo to, kas vyko anksčiau šiame name. Tik dabar supratau, kaip stipriai išties noriu žinoti kaip Liusinda rado šį namą, kaip ji sugalvojo glausti ir saugoti čia kiekvieną mistinę būtybę, kaip ji sugebėjo kiekvieną iš jų palenkti savo pusėn. Troškau viską žinoti, bet puikiai žinojau, kad turėsiu tenkintis tik tuo, ką žinau, ir tik užuominomis, kurias tik ir girdžiu pastaruoju metu. Puikiai žinau, kad niekas man nieko nepasakos to, ką noriu sužinoti.
Kai nusileidome apačion, mus pasitiko Kendra, Liusinda, Džeisonas, Brenas, Yuki ir Kitašis bei Keitė su Oldenu. Puiku, visi, kuriuos bent jau kol kas pažįstu, vyks kartu su mumis.
-Mes trauksime į kalnus, Liusinda, - prabilo Sebastijanas ir stipriau spustelėjo mano ranką.
-Puiku. Tik būkite atsargūs. Tikrai nenoriu jūsų visų prarasti, - iš balso supratau, kad Liusinda yra palūžusi ir pasimetusi. Pirmą kartą per tiek laiko kol čia gyvenu, mačiau ją tokią ir tam tikra prasme man net jos pagailo.
Rodos, ir pati Kendra buvo nusiteikusi taikiai, nes būtent dabar visiškai tylėjo ir nė nepažvelgė į mano pusę. Nors aš jau laukiau jos kandžios replikos.
-Suprantu, Liusinda, bet tu stenkis būti rami, nes jeigu nervuosies iš to nieko gero nebus, pati žinai, - Sebastijanas bandė ją nuraminti, glostydamas jos petį laisvąja ranka.
-Žinau. Ir tikrai stengiuosi, bet mes nebeturime daug laiko, - tarė Liusinda ir sunkiai atsiduso. Jos akyse mačiau siaubingai karčią ilgamečią gyvenimo patirtį. – Sunkiausia bus Džebą perkelti į saugią vietą. Jis prieštarauja iš čia kelti nors vieną savo kūno vietą. Reikalauja jį palikti čia ir ramiai numirti.
-Užmigdykite jį su žolelėmis, kurios greičiausiai veikia, - pasiūlė Yuki ir pasikąsė pakaušį. Kitašis padarė tą patį.
Tai keistai atrodė, todėl pradėjau manyti, kad jie abu yra brolis ir sesuo. Jiedu turėjo per daug panašumų, jog tokiais nebūtų.
-Gera mintis. Kaip aš anksčiau apie tai nepagalvojau, - Liusinda švelniai pliaukštelėjo sau per kaktą. – Nagi, judėkite, vaikai, jums čia nebėra, ką veikti. O mes jau kaip nors su kitais susitvarkysime. Svarbiausia, kad jūs būtumėt visi saugūs, o suaugę atlaikys viską.
-Gerai. Pasimatysime vėliau, Lius. Laikykis ir nepasiduokite jiems. Be to, saugiai pasislėpkite ir kai tik viskas nurims, praneškite mums, jog galime grįžti, - ir Sebastijanas pradėjo mane temptis vėl kažkur tuo siauru rūsio koridoriumi su šaltomis ir drėgnomis sienomis bei žemomis lubomis.
-Kaip mes pateksime į kalnus? – paklausiau jo, kai jau buvome toli nuo visų. Regis, šiuo siauru koridoriumi keliaujame tik mudu.
-Dar galvoju apie greičiausią ir lengviausiai gaunamą transporto priemonę, - atsakė jis.
Kurį laiko ėjome tyloje, kol galiausiai aš nutariau prisipažinti tai, ką jau seniai ketinau jam pasakyti:
-Sebastijanai.
-Taip? – atsiliepė jis.
-Turiu tau kai ką prisipažinti, - tariau ir krenkštelėjau. – Ar galime sustoti minutei?
-Violeta, mes neturime laiko. Kuo greičiau atsidursime slėptuvėje, tuo mums bus geriau nuo to. Tada galėsime kalbėtis į valias...
-Bet vėliau, kai jau būsime kalnuose, aš nė nežinau ar ir tada turėsiu tiek drąsos tau tai pasakyti, - pertraukiau guosdamasi lyg dukra tėčiui.
-Labai prašau, neversk manęs supykti, mes tikrai turime ne daug laiko. Tos kelios minutės yra be galo brangios.
Atsidusau supratusi, kad neperkalbėsiu jo, todėl sustojau ir pritraukusi jį prie savęs, stipriai įsiurbiau jam į lūpas. Kurį laiką jis priešinosi, bet kai suprato, kad tikrai jo nepaleisiu, pasidavė ir atsakė man tuo pačiu. Kelios šios mūsų nuostabaus bučinio akimirkos atrodė tarsi paguoda, bet kai jis atsitraukė, viskas grįžo į savo vietas. Mano nerimas, kurį jaučiu krūtinėje, jo susierzinamas ir visa kita paėmė viršų.
Kai jau laukiau, kada Sebastijanas mane ims barti už tai, kad jo neklausau, ir kad per mane mes prarandame tas brangias mūsų laisvės minutes, jis tiesiog tylėdamas vedėsi mane tolyn. Neišbarė, bet ir nieko nepasakė apie bučinį. Tiesiog jokių emocijų.
Ir tada aš supratau, kad tylėjimas yra dar baisesnis dalykas nei kalbėjimas, tegu ir įžeidinėjimas.
Paširdžius sudiegė taip stipriai, kad net sutraukė skrandį. Norėjau verkti, norėjau rėkti, bet, atrodė taip, lyg būčiau praradusi balsą.



Už geros valandos mes jau lipome į kalnus. Aplink buvo vieni miškai. Nė gyvos dvasios. Tik horizonte matėsi besileidžianti saulė, o paukščiai čiulpėdami grįžinėjo į savo lizdus. Išties nė gerai nežinojau, kelinti dabar metai, koks mėnuo, diena ar valanda. Gyvendama čia su įvairiomis mistinės butybėmis visiškai praradau laiko nuovoką. Tiesą sakant, net ir neskaičiavau laiko ir man net į galvą nešovė patikrinti telefone ar kompiuteryje dabartinę datą ir laiką. Atrodė, kad man to visiškai nereikėjo ir visiškai nenorėjau to daryti. Laikas nebuvo svarbus.
Kai užkopėm į pačią kalnų viršūnę, iškart išvydau ne mažo dydžio medinę trobelę. O gal tai buvo net visas namas. Dviejų aukštų. Tikrai dviejų. Gal net su palėpe, nes stoge mačiau ir langą su tamsiais mediniais rėmais. Mudu su Sebastijanu priėjome šį namą ir sustojom ant slenksčio. Palaukiau kol jis atrakins duris, ir kai jis tai padarė, buvau pakviesta vidun.
Viduje viskas taip pat buvo iš medžio ir aiškiai matėsi, kad viskas nulakuota laku. Langai buvo nuo pat grindų iki lubų, todėl šviesa lengvai pateko vidun.
-Ar tau patinka? – paklausė Sebastijanas ir iš vidaus užrakinęs duris, padėjo raktus ant stalo. Žiūrėdamas į mane jis viltingai šypsojosi ir laukė mano teigiamo atsakymo.
Bet ne tik todėl, kad jis to laukė, aš palinksėjau. Man išties čia patiko.
-Taip. Čia jauku, - atsakiau jam ir nusišypsojau.
-Džiaugiuosi, - jo šypsena dar labiau praplatėjo.
-Daugiau niekas čia neateis? Būsime tik mudu? – paklausiau, tikėdamasi, kad jis atsakys į šį klausimą atsakymu, kurį noriu išgirsti.
-Tikiuosi, kad neateis, bet visko gali būti, jeigu turi omeny mūsiškius, - jis gūžtelėjo pečiais ir nuėjo prie virtuvės kombaino. Viską apžiūrėjęs, atsidarė šaldytuvą ir kyštelėjęs nosį vidun, įvertino, ką dar būtų padoru valgyti.
-Šis namas yra tavo?
-Buvo mano močiutės. Mirusi testamente ji perrašė jį man, - Sebastijanas gūžtelėjo pečiais ir išsitraukęs iš šaldytuvo obuolį, nusiplovė jį ir atkando didelį vyrišką kąsnį. – Tai ką ten norėjai man pasakyti?
-Aaa, jau pasakiau viską, - tariau ir atsidusau. Nuleidus galvą, apžiūrinėjau savo nagus. Pamaniau, kad reikės juos kaip nors įdomiai nusilakuoti ir tada prisiminiau, kad savo tašėje dar turiu rožinės ir mėlynos spalvos plaukų dažus. – Kiek laiko čia būsime?
-Tol, kol viskas nurims.
-Vadinasi, amžinai.
-Ei, iš kur tiek pesimizmo? – kandžiai paklausė Sebastijanas ir priėjęs arčiau, vieną ranką uždėjo man ant liemens, o kita ranka kilstelėjo mano smakrą. Kurį laiką mano akys lakstė į visas puses, bet kai supratau, kad kada nors vistiek teks pažiūrėti Sebastijanui į akis ilgesnį laiką nei paprastai, galų gale atlaikiau jo žvilgsnį, nors širdis siaubingai daužėsi krūtinėje, pilvą kuteno drugeliai, o nugara bėgiojo tūkstantinė skruzdėlyčių armija.
-Tiesiog. Kai viskas taip keistai klostosi, o aš dar nepasistūmėjau į priekį, kad sužinočiau kažką daugiau  nei jau žinau, o kai tai, ką žinau, tėra tik užuominos, kurios manęs netenkina... – galiausiai pratrūkau, bet mano balsas buvo kaip niekad ramus. Gal net labiau liūdnas.
-Ei, viskam yra savas laikas, Vivi, - švelniai tarė Sebastijanas ir priglaudė mane prie savęs. Tašė nuslinko nuo rankos žemyn ir bumbtelėjo ant grindų, tačiau mes į tai nekreipėm dėmesio. Pati prigludau prie Sebastijano dar labiau, apkabindama jį per liemenį ir galvą priglausdama prie jo  krūtinės, o jis mane tvirtai laikė savo glėby apkabinęs per kaklą.
-Tikiuosi, kad tai, ką sakai šįkart tikrai pasiteisins, - pasakiau perspėjančiu tonu.
-Viskas bus gerai. Nusiramink, - Sebastijanas bandė mane paguosti, nors aš buvau ir taip rami. Tiesiog norėjau jo artumo ir nesibaigiančių pokalbių. Norėjau girdėti jo balsą kuo daugiau ir kuo dažniau. Norėjau matyti jo nuostabų veidą ir dar nuostabesnes akis. Norėjau visko su juo.
-Ar tikrai jau viską pasakei? – paklausė jis galų gale ir atsitraukęs, švelniai suėmė mane už pečių bei įdėmiai pažvelgė man į akis.
-Ne, - atsakiau. – Ar čia gausiu kraujo?
-Žinoma, - nusijuokė Sebastijanas. – Čia yra rūsys, kuriame yra kraujo maišeliai. Mes viską esame apgalvoję. Nesirūpink dėl to, dėl ko tau nereikia rūpintis.
-Gerai. Tuomet tai viskas, - ir vėl neišdrįsau jam prisipažinti, ką jam jaučiu, ir vėl išsigandusi pasislėpiau savyje. Niekaip negaliu suprasti, kas man darosi.
Vėliau įsikūrėme antrame aukšte. Čia buvo tik du kambariai. Sebastijanas leido man įsikurti kambaryje su vonia. O pats įsitaisė svečių kambaryje. Vakare pavalgėm ir susiradom palėpeje kelis stalo žaidimus. Žaidėme juos ir daug juokėmės. Tai buvo savotiškai smagiai praleistas laikas.
Atėjus vėlyvam vakarui, atsisveikinom ir nuėjom į savo kambarius. Persirengiau naktinukais ir atsigulusi į lovą ilgai negalėjau užmigti.

Ryte su Sebastijanu atsikėlėm tuo pat metu. Jau buvau nusiteikusi jam pasakyti, ką jaučiu, nes visą naktį neužmigau, o svarstydama tvirtai nusprendžiau absoliučiai viską jam prisipažinti, bet kai tik jis paklausė kaip miegojau, manyje kažin kas ėmė mane ir vėl stabdyti ir aš pasakiau jam, kad miegojau puikiai. Tiesiog ėmiau ir taip paprastai jam pamelavau.
-O kaip tu miegojai? – paklausiau aš, kol jis dar nesuuodė, kad sumelavau jam.
-Tiesą sakant, nelabai gerai, - atsakė jis ir susiraukė taip, lyg būtų suvalgęs citriną. Aš tuoj pat pasigailėjau, kad nepasakiau jam tiesos apie savo miegą. – Na, žinai, nauja vieta...
Suspaudžiau lūpas ir kelis kartus palinksėjusi, kilstelėjau antakius. Nors ir seniai nebesu žmogumi, tačiau žinau šį jausmą, kai nesimiega naujoje vietoje. Kai dar buvau žmogus, vasaras tekdavo praleisti pas močiutę tad kiekvieną kartą atvykus pas ją, bent kelias naktis negalėdavau užmigti, nes buvau taip stipriai prisirišusi prie savo namų, prie savo kambario ir prie savo lovos, kad buvo itin sudėtinga priprasti prie kitų namų, kito kambario ir kitos lovos. Tačiau taip būdavo iki man suėjo tryliką metų. Iškart po mano tryliktojo gimtadienio močiutė mirė. Todėl jos namas buvo gražiai sutvarkytas, atremontuotas ir parduotas žmonėms. Nuo to laiko ten nebuvau nė kojos kėlusi. Ir vis dėlto, viso to siaubingai ilgėjausi.
-Vivi, - mano mintis nutraukė Sebastijanas ir spragtelėjo pirštais man prieš nosį.
-Kažką sakei? – paklausiau ir atsidusau. Matyt negirdėjau, ką sakė Sebastijanas, nes buvau užsigalvojusi apie savo žmogišką gyvenimą, kuris liko tolimoje praeityje.
-Aš klausiau, ką veiksime šiandien, - pasakė jis ir tris kartus caktelėjo liežuviu per dantis.
-Tai tu siūlyk. Juk čia tu mane atsivedei, - susinėriau rankas ant krūtinės.
-Na, galėčiau aprodyti kalnus, miškus ir panašiai. Jeigu tau įdomu, - sumurmėjo jis. – Arba galime šiek tiek pasimokyti į priekį.
Kai jis paminėjo mokslus, kilstelėjau vieną antakį duodama suprasti, kad šis sumanymas tikrai ne itin geras, bet vėliau skėstelėjau rankas į šalis ir kietai sučiaupiau lūpas.
-Tiek to visa tai, - numojau aš. – Griebkime knygas ir sąsiuvinius. Gal visa tai bus į naudą.
-Ar tu tuo tikra? – paklausė jis gan atsargiai ir pašokęs nuo kėdės pradėjo sekti paskui mane į svetainę.
-Kur tos knygos? – paklausiau gan nervingu tonu ir ėmiau dairytis.
-Čia, - pasakė jis ir iš savo nemažos kuprinės išsitraukė kelis mokyklinius vadovėlius.
Negalėjau patikėti, kad jis visa tai įsidėjo į savo kuprinę.
Neilgai trukus puolėme uoliai mokytis, nors aš ir nemaniau, kad iš to bus kažkokios naudos. Tiesiog turėjome susirasti kažkokią veiklą, kad visiškai neišprotėtume.
2014-09-21 13:18
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą