Taip nemanyk,
kad ateitim nebūsiu.
Kai tik pavasariai klebens duris,
kai bus jautru Tau atsiminti,
atklysiu
kad ir žodyje — buvau.
Bus miela pereiti per lauką,
kuris augino rugį, grikį
ir pilstė medų į žiedų taures.
Tai kas, kad atpažinti vienas kito
jau dabar nemokam;
yra dalia, kuri man duoda teisę
nokinti ateitį kaip maldą savimi.
Paoooošt tiesos žodžiu — buvau...
Tai juk tas pats, kaip ir dabar,
kuomet esu toli toli...