Aš verksiu lietuje, bet ašarų nebus.
Skruostai surinks lietaus paklydėlius lašus.
Suspaustos lūpos nebyliai tylės,
Nusivylimo žodžių – niekas negirdės.
Širdy rusens kančia, užgesti, jai neleis
Ištrūkę nejučia ir virtę jau nuodais
Dar skambantys lyg šiol, ne vien tik ausyse,
Žodžiai, kuriuos, tu, ištarei. Deja...
Sudužo į šukes, ką kūrėme abu.
Tikėjimas išėjo iš nesaugių namų.
Gyveno meilė čia? Mąstau dabar tiktai.
O gražūs žodžiai tie? Juk kažkada sakei...
Suprasti negaliu: kur melas, kur tiesa?
Ar gali ką pakeist žinojimas? Gal ne,
Jei pamatai silpni – nereik statyt namų,
Geriausia pasakyt:,, sudie, aš išeinu“...
Aš verksiu lietuje, bet ašarų – nebus.
Šiandiena už mane, tegul paverks lietus.
Širdy žaizda užgis. Slinks dienos palengva
Ir, jei skaudės kada, aš verksiu – lietuje...