****

Mes susiėję tartum išniekinton bažnyčion
Pilki minčių balandžiai pakraigėse, išdaužytų vitražų kruvinos
Saulės balos mus girdo mus pildo
Tik troškuliu

Paskui retai aš būdavau žmogus
Greičiau žmogaus sapnas gaubiantis tik šešėliu
Artėjantis tik vėsa nuo upės vingio

Prisiglaudžianti rūko rankomis tartum ne rankomis
Tartum ne kūnu, o tik balzganu pelkių žvilgsniu
Išvirkščiomis akimis – jos žiūri tik į save
Kai noriu regėti veidus, jie tampa manimi, sueina
Miniom į mane, jie netelpa
Braunasi
Pildo tik troškuliu, atsiliepia aidu

Kaip dar žiūrėt į tave
Vienintelę sielą prie iškirsto dvasios miško
Medžių strampai
Mano pačios šaknys vedančios iki tamsos
Nemačiau – ten už upės vingio miglon
Neria tuščios bažnyčios, garma nuo skardžių
Jas pildo vanduo
Gal seklus mano kūnas įsigers joms į sienas
Ir bokštus,
O gal pamatysiu, kad ir tu
Sekinamas troškuliu ateini