Krūtinė virpteli.
Ne vyturys, ne vyturys...
Bet jei ne tai,
Kas rudenio mieste primintų pilką lauko paukštį?
Ir pats jau ne po dangų jo dairausi;
Matau, kaip iš tylos išnyra prie mažyčio lizdo
Ir meldžiasi jo buvimu,
Kad neateitų per anksti arimai,
Neužgesintų ateities giesmių.
O mūrai Vilniaus jau už dievą aukštesni,
Bet niekam, regisi, dėl to labai neskauda,
Kad neateina pagiedoti vyturiai
Prie danguje sukritusių lopšių.
O! atsiverk, žmogaus Savęsp,
Ir te gyvenimai toli tave išgirsta — —
Žiema, lietus, rudens dulksna vėjuota...
Abu kartu — Vincas Kudirka
Ir pilkas lauko paukštis Vyturys,
Taip šiandien, taip ir ryt...
Kasdieną šitaip,
Vienas į kitą įsispyrę
Mums — savo tautai —
Gieda himną.