Pasikalbėjimai tamsoje

Kodėl žmonės trinasi?
Kodėl žmonės žudosi?
Ir, svarbiausia, kodėl žmonės skiria tiek daug neapykantos tiems, kuriuos taip myli?

Tai klausimai, į kuriuos Biblija bandė atsakyti, tačiau jai nepavyko. Gašli Dievo sėkla, o gal jo ašaros dėl pačių gražiausių žmonių pasaulyje, – tokių kaip aš – pasistengė, kad jo knygos kopijos būtų užterštos, ir kad mes nesužinotume tokių atsakymų.

Dėl paskutinio klausimo, žinoma, juokauju, bet negaliu jo neadresuoti. Visiems mums aišku, kodėl mes nekenčiame tų, kuriuos mylime, ir mylime tuos, kurių nekenčiame, tam net ir – oho – Biblijos nereikia, o jei ir reikia, tai – oho – Dievo sėkla tik viską paskatina, pagerina, atsiverti tą lemtąjį–nelemtąjį puslapį, ir aišku – taip, aš tave mylėsiu, taip, aš tavęs nekęsiu, taip, abu, tuoj pat, Dievas privertė! O jei puslapis švarus, vadinasi, Dievas neprivertė. Tai juk dar geriau! Dievas neprivertė, vadinasi, mums nelemta būti drauge, o juk visi žino, kad geriausi dalykai pavyksta iš nelemtų, negatyvių, atvirkštinių dalykų, visi sielos draugai turėjo žudyti vienas kitą, būti Kainu ir Abeliu, o tik pažiūrėkit, kas iš jų išėjo. Kokia meilė. Koks vakaras, žvakės, vynas... Na, ir kas, kad mirė? Visada meilėje kažkas miršta. Meilė ir yra mirtis. Vis tiek visi mirsim, tai negi dabar be meilės? Be to, kai Dievas nelemia, tai nereikia aiškintis, kad myli dėl to, jog priklausai religinei sektai. Žmonės galvoja, kad tai yra žlugusi meilė.
Jie dar nepažino manęs.

Ir aš žiūriu Žanai į akis.

Žana, Žaneta, Žanetė, o dar žaismingiau, – Žanet – man kartą paskambino, neva pataikiusi ne tuo numeriu, nors aš akivaizdžiai patalpinau savąjį į turbūt visus įmanomus pažinčių portalus, laikraščių skelbimų skiltis, keletą kartų net afišavausi radijo stotyse. Aš tikių sielų draugais. Meilužiais. Aš tikiu artumu ir kvalifikuotu intymumu. Taip pat tikiu ekscentriškumu iki koktumo. Norėjau sutikti absoliučius ekshibicionistus, žmones, kurie neturi gėdos jausmo, kurie galėtų aplaižyti mavo piršto tiesumo nosį miesto centre, o tada imti cituoti Širvį, krinta lapai, pageltę, numirę, laiškai, krinta krinta, kaip grumstai, ant karsto, ir išbaidyti tiek balandžių, kad sudrumstų bent penkiasdešimties žmonių kasdienę veiklą. Taigi, man nereikėjo būtinai meilės ar net gašlių prisilietimų. Aš viso labo tikėjau sielos draugais. Kainu ir Abeliu. Savo žlugusia aistra. Kas įdėjo skelbimus, – nežinau, lygiai taip nežinau, kas pakėlė ragelį, kai skambino Žanet.

– Labas, – pasisveikina, balsas vidutinis, bet toks, kuris galėtų tapti pačiu gražiausiu.
– Kas čia? – moterys man į šį telefoną paprastai neskambina, pagalvojau, vėlgi, kas pakėlė ragelį turbūt nebuvo tuo, kas parašė skelbimus.
– Žaaaaa–naaaaaaaaaaaaaaa, – nutesė.
– Žaneta? – viltingai.
– Ne. Žaaaa-na-naaaaaaaaaa, nai–na–naaaaaaaa, Žana, – uždainavo besijaudindama.
– Žanetė, – lūpos sužaidžia šypseną.
– Žana! – nepasiduoda.
– Žanet, čia tu?
– Tu gal nesveikas?
– Žanet?
– Gerai, aš Žanet, kas tu?
– Ana.
– Bet tu gi vyras, – po akimirkos svarstymo. – Kaip tu gali būti Ana?
– O kodėl vyrai negali būti Anomis? Ana apskritai neturi jokios lyties. Ana kaip žmogaus žanras, – pusbukis, su gipiūru ir bent trejomis garbanomis pakaušyje.
– Kas tau darosi? Ar tau reikia pagalbos?
– Labai gerai, iš tikrųjų, kad man paskambinai, tikrai reikia pagalbos, – tuo metu iš tiesų žiūrėjau į darbą siūlančias skrajutes, bet greitai mano mintis perskrodė kitos idėjos. – Gal tu psichologė, Žanana?
– Aš ne Žanana, – nepasiduoda.
– Tiesia toliams, rankas, obelis...
– Ką tu čia šneki? Jėzau, ar gali atsakyti į sušiktą klausimą, kas tu toks?
– O kam paskambinai?
– Jokūbui.
– Labai gražu, – dabar paišau ant skrajutės Žanet, ji vilki baltą suknelę, ir aš labai noriu paglostyti jos ranką, tokią baltą ir venuotą, netgi drįsčiau švelniai įkąsti, visai vos vos. – Bet Jokūbo nėra namie.
– O kas čia kalba?
– Kristijonas. Išsilgus, nuoga, į mane panaši, laukimu.
– Tu poetas, atseit?
– Tam tikru lygmeniu, – dabar Žananavičiūtė jau turi gražiausius pasaulyje skruostus, jie įraudę, kuklūs, bet nosis, ta tiesi nosis jai prideda įžūlumo, kažkokio romėniško elemento, tik jos koja, kairė koja krypuoja, gaila, kad paišau su tušinuku, na, ką gi, Žanelka bus su krypuojančia koja, bet man patinka invalidės.
– Parašysi apie mane?
– Kas nors kadanors tikrai parašys, – garantuoju ir po akimirkos pagaunu save dilemoje, – ar aš labiau noriu valdyti ir rašyti apie juos, ar labiau noriu būti valdomu ir aprašomu.
– Susitinkam, – Žankos labai įtikinantis balsas, netgi ne klausimas, tiesiog sakinys.
– Kur?
– Noriu bažnyčioj, Jokūbai. Aš noriu susituokti.
– Negaliu. Neturiu darbo.
– Tai kas?
– Ir mano vardas ne Jokūbas.
– Na, ir gerai. Gal ir tavo tiesa. Reikia iš pradžių susipažinti, pabendrauti, o tik tada... Susitinkam naktį, aš žinau tokią vieną vietą atokią, be šviesų. Man gėda. o tu turbūt gražus, Kristijonai? Tavo balsas labai raminantis.
– Aš be galo gražus, – ir visgi aš pataisau Žanai jos koją, ji pasirinko tamsą, ir aš noriu jos sveikos. Tai bus mano dovana jai.

Ir aš žiūriu Žanai į akis.

Aš žiūriu jai į akis ir nieko nematau, nes mes susitarėme, kad mūsų pirmasis pasimatymas vyks tamsoje. Aš neturiu ko slėpti: esu gražus, kaip nepažiūrėsi, gerai apsirengęs, natūraliai skaniai kvepiantis, ir turiu puikius plaukus. Man buvo netgi liūdna, kad Žana tokia kompleksuota moteris, – mat, ji bijojo mano pirmo įspūdžio – nes kaip ir visi save gerbiantys egocentrikai, man nė kiek nerūpėjo kaip ji atrodo, aš viso labo norėjau parodyti save. Bet, žinoma, Žana buvo moteris, kvaila moteris, ir aš sutikau, nes aš buvau džentelmenas, kvailas džentelmenas.

– Kur tu? – Žana tiesia į mane rankas, vietoje to jos nerangūs pirštai užkliudo lentyną ir nuverčia kažką solidaus.
– Čia.
– Kur? – nenuilstanti meilės kankinės paieška.
– Čia, – nuobodžiaujančiai.
– Čia? – Žana pagaliau suranda mano skruostą, įkyriai paplekšnoja skruostikauliu ir labai vikriu situaciją eskaluojančiu mostu griebia man už klyno.
– Žana, aš girdžiu balsus, – susirūpinęs tarsteliu ir jaučiu, kad aš visai Žanos nemyliu.
– Tikrai? – neįtikėtinai šaltai paklausia ji. – Kiek?
– Nežinau. Gal tris.
– Tai čia dar nieko. Būna ir blogiau. Mano pusbrolis...
– Žana, – sustabdau jos istoriją apie kazino aspiruojantį dirbti pusbrolį. – Žana, tu esi tokia kvaila moteris. Aš nemanau, kad galiu tave mylėti.
– Betgi mylėti nereikia. Aš tiesiog noriu ištekėti.
– Bet juk tai taip šlykštu, – išsyk pasmerkiu ją.
– Gal ir tavo tiesa.
– Girdi žingsnius? – paklaikusiai girdžiu save ištariant ir tuo pat metu visa mano ausyse nuslopsta.
– Kiek? – netikėtai vėl paklausia Žana.

Aš nepasirengęs atsakyti į šį klausimą.

– Kas čia?
– Ne, kas tu? – Žanetė tamsoje absoliučiai suįžūlėjo.
– Tu per daug sakai ne. Taip niekada neištekėsi, – pasigirsta juokas.
– Tu man peršiesi? – viltingai klausia ji ir rankas tiesia ten iš kur sklinda garsas.
- Galėtume kažką suorganizuoti, bet man reikės tave pamatyti, – Žananavičiūtė klykteli, nes jos ranką apraizgo švelnus ir šiltas vyriškas delnas. – Geros rankos. Galėtume kažką su jomis nuveikti.
– Kas tu?
– Jokūbas.
– Aš tave myliu, Jokūbai!
– O kaipgi Kristijonas?
– Kas? – Žana užverčia galvą tamsoje ir pataiko į kažkokią metalinę žvakidę.
– Niekas, – Jokūbas jau supūoja Žaną-nąąą-nąąą-nąąąąąąąąąąąąą savo glėbyje, jie sukasi tamsoje, matuoja erdvę savo žingsniais, jaučia sienas po daug apsisukimų, Jokūbas kaip niekad gracingas, Žana kaip vilkelio egzorcizmo prisukta, taip ir norisi šaukti: akivare.
– Bet aš tave turiu supažindinti su savo tėvu, – šnopuodama ištaria ji.
– Žinoma, – džentelmeniškai atsako Jokūbas. – Kur jungtukas?
– Koks jungtukas?
– Šviesos jungtukas.
– Nežinau, – piktybiškai juokiasi ir klykia Žaneta.
– Reikia įjungti, – šaukia Jokūbas, nes Žanos batai kaukši sulig kiekvienu marmuro prisilietimu, vienas Dievas težino kur jie yra.
– Gal ir tavo tiesa.

Žanet ryžtas neapsakomas, ji net paleidžia vienintelę ranką turėtą savo surankintame iš neriboto pasitenkinimo kumštyje, tačiau staiga kaukšėjimas nustoja, it įbesta ši moteris stovi vietoje, žiūri į tamsą, pasikaso savo romėnišką nosį, tada simboliškai dukart pirštu paliečia galiuką, lyg svarstydama, ir šukteli į tamsą, nežinodama tiksliaus direktyvo į savo aistros objektą:

– Kaip manai, kodėl žmonės myli?
– Tam, kad turėtų vakarą, tylą, žvakes ir vyną.
– Oho, – net sudreba iš virpulio Ėtenaž. – Kuo tu vardu, sakei?
– Liudvigas, – sodresniu balsu atsako.
– Oho, koks gražus vardas, tu turbūt užsienietis, Liudvigai? Nors mano tėvui, prisipažinsiu, labiau būtų patikęs Jokūbas.
– Taip, tikrai, aš užsienietis, aš visąlaik buvau užsienietis, aš net savo šalies piliečiams buvau užsienietis, jie iš manęs atėmė pasą ir pasakė, jog jei išgirs mane nors kartą save vadinant piliečiu, jie iš manęs atims ir veidą.
– Tikrai! Juk aš nematau tavo veido, gal jie jau jį atėmė?
– Gal! Juk ir aš jo nematau.
– Nieko, tuoj pašauksiu tėvą, įjungs mums šviesą, ir viskas paaiškės. Kaip bebūtų, aš tave myliu, Liudvigai, – patikina Žanetė.
– Mano kraujas nori su tavimi pasisveikinti, – džiaugsmingai iš kitos pusės.

Jau girdisi kaip pirštu ji švelniai myluoja jungiklį, bet staiga meilės ditirambą perskrodė ir vėl jos vidutiniškai potencialus balsas:

– O koks yra pats blogiausias jausmas pasaulyje? Liudvigai?
– Blogiausias jausmas pasaulyje, – ir kažkur pasigirsta muzika, iš kažkur net pučia vėjas, toks švelnus vėjelis vasariškos gaivos, lyg pro atvertą langą virtuvės, kurioje kepama su šypsena ir kažkas neabejotinai visada laukia, – blogiausias jausmas yra viską suprasti ir nesugebėti nieko padaryti dėl to. Pavyzdžiui, dabar, tu esi pusaklė moteris, maža to, kvaila, Žana, tu tokia kvaila, niekas tavęs negelbėja, net tavo nosis, net tavo žandai, net tavo ranka, ak, kokia ranka, aš norėčiau į ją, – vos vos – nesvarbu – ir kas iš to? Nieko, aš net žinau kur tas jungtukas, bet aš negaliu jo įjungti, žinai kodėl? Nes dingo elektra.

Ir visi garsai susilieja, ir Žana, Žaneta, Žanetė, o dar žaismingiau, – Žanet –  šoka viena su savimi, jos kulniukai kaukši, dabar ji drąsiai myluoja jungiklį žinodama, jog niekas taip ir neįvyks, visi pojūčiai pamažu sugrįžta, o gal tiesiog pasidaugina, ir staiga it išsiveržiantis vulkanas sodrus baritonas per mano ausų kamštelius, tikrai, aš turėjau ausyse kamštelius, nes Žanelės, Žiuselės, Anelės, galų gale, Anos, balsas nebuvo vidutinis, jis buvo toks aukštas ir spengiantis, ir taip toli nuo meilės, bet, ach – ir kaip arti! ... Kaipgi taip gali būti?

– Kas čia! – baritonas net neklausia, jis tiesiog rėkia, šaukia, jam nereikia jokių atsakymų, todėl aš nieko ir neatsakau.
– Tėve! – prisiekiu, ta moteris, ta Žana, Ana, Hana, ji tiesiog tapo įžūlumo viršūne, ar tai mano kaltė? – Čia Jokūbas! Ir aš, žinoma.
- Jokūbas? – išgąstis vyro balse, oho, jis tikrai galvoja, kad aš Jokūbas, bet aš prisiekiu, aš Kristijonas, taip ir norėjau jam pasakyti: ei, aš Kristijonas, eikit velniop su savo Jokūbu.
– Kur sėdi, pienburni! – ir jaučiu, kad aš tikrai sėdžiu, iš tiesų, prieš tai maniau, kad stoviu, nors gal ir nieko nemaniau, tiesiog buvau, buvau savo esatyje, bet šit, kai Gazelės tėvas pranešė, kad sėdžiu, aš tikrai tai pajutau, o kurgi aš sėdžiu, nagi, tai visai panašu į altorių. Gal aš ir Jokūbas.
– Tėvai, mandagiau! Aš ir Kristijonas tuoksimės.
– Aš tuoj šviesą įjungsiu ir tada pasakysiu, tuoksitės jūs ar ne, – pagrąsino tėvas.
– Junkit, junkit, – atsakau altoriuje, su rožių vainiku, o kas gi čia, ogi Biblija.

Žinoma, šviesa niekada nepasirodo. Elektros nėra. Nėra elektros nei čia, nei kitur, nei apskritai šiuo metu šiame pasaulyje. Visur universaliai buvo naktis. Tai buvo mano akimirka utopijos. Aš norėjau maudytis tamsoje, gyventi ir mirti joje, ne tik vaikščioti gatvėmis tamsiu paros metu, bet ir miegoti tamsiu paros metu; naktis buvo tarsi mano motina, o aš – tarsi idiliškai pirštą čiulpiantis kūdikis jos glėbyjė. Kaip juokinga, kad aš to nepasirinkau, visa tai Žiuselės pasirinkimas, išties, tik menkas, kvailas jos kaprizas, kad aš, Kristijonas, Lancelotas iš afišų, nežiūrėčiau į ją taip smerkiančiai ir tuo pat metu taip geidulingai, oo, kaip ilga, kaip ilga, vieniša, ir vėjuota, naktis, užu lango, galanda –, gal man?, savo dalgį, mirtis.

Koks bjaurus žmogiškas įprotis, – kai kažkas dangiško vyksta, amžinai spėjam pagalvoti apie tai, kiek gi tai laiko truks. O gal čia tik aš. Tik spėji pagalvoti ir kažkas jau pasikeičia į tavo nenaudą. Jau pagalvoju apie tamsą, apie naktį, apie dalgį, ir šit – ruožas šviesos, be abejonės, jis buvo dirbtinis, nes Ža-a-a-a-a-a-a-a-anos noras buvo toks smarkus – veik kaip įsakymas, Dievo įsakymas, gal ji – Dievas? Kuriam laikui? Ne, viskas! Pakaks. Tėvas žiūri į mane, jo veidas kaip baritono, tikrai, jo veidas kaip jo balsas, aš jo nematau net ir tame blyškiame žibinto šviesos ruože, aš tik jį girdžiu, kiekvieną raukšlę, akį, nosį, kuri net vibruoja iš to įsiūčio kuomet tamsoje bespalvė vyro lėliukė įsirėžia į mano švarų, šiltą ir minkštą žvilgsnį, tokį paradoksalų mano ekscentriškai kalbai. Aš atrodau kaip Jokūbas, nors esu Kristijonas.

Ir aš žiūriu Žanai į akis.

– Liudvigai, tu turi veidą!

Be žodžių nuleidžiu savo žvilgsnį nuo Henrietos akių, tokių pat tamsių kaip ir prieš tai, garbės žodis, aš matau tik jos rankas ir šiek tiek baltos suknelės, gal dar dalį dailios nosies, viskas, daugiau nieko, ir tas spengimas, spengimas jos balse, kur mano kamšteliai, betgi kas čia, ak, taip, Biblija, pašviesk man, Tėve, paraginu jį rankos mostu, aš būsiu Jokūbas, nors šiaip esu Kristijonas. Atsiverčiu puslapį. Lemtąjį ar nelemtąjį. Matau ir jaučiu drėgmę. Ašaros, vanduo ar gašli Dievo sėkla, – nesvarbu. Man to pakako.

– Mums lemta, Tėve! – palaimingai suklikau ir puoliau ant Tėvo it Kainas Abelį. – Taip, aš tave mylėsiu, taip, aš tavęs nekęsiu, taip, abu, tuoj pat, Dievas privertė!
– Iškrypėlis! – rėkia Tėvas, jis nesileidžia mylimas, mano rankos apraizgo jo kaklą, kaip kitaip kažką išsireikalauti iš tokio nevidono. – Religinis sektantas!

Mudu abu vienu metu atsidūstam: aš, nes labai sunku įtikinti žmonęs, kad tu šiaip esi žlugęs ir tavo meilė žlugusi, o ne kad esi religinis sektantas, o Tėvas, – nes mirė.

– Kristijonai, už ką? –- tikrai, aš visai pamiršau Žanelinitą, ji stovėjo neįtikėtinai šalta, man netgi pradėjo patikti jos balsas, visada maniau, kad jis turi potencialo.
– Jis neleistų mums susituokti, –paprastai atsakau iš visos širdies. –- Nors aš su tavimi ir niekada nesituokčiau. Tu tokia kvaila moteris, Žana.
– Bet mes nekenčiame tų, kuriuos mylime, ir mylime tuos, kurių nekenčiame... Vadinasi, tu nepakankamai nekentei, kad mane užmuštum!
– Aš tave subadyčiau, – paguodžiančiai tarsteliu, nors liūdnai imu suvokti, kad nepuoselėjau jokių emocijų nei Tėvui, nei Žanos Žanetos Žanetai Žanetoms Žanetų.
– Kiek? – netikėtai paklausia Žana.
– Ko kiek? – nustebęs klausimu į klausimą atsakau.
– Kiek kartų subadytum, idiote?
– Vieną, Žanet.

Tai nepatenkino jos. Net nespėjau apsisukti, kaip kažkas tamsoje driokstelėjo, – mat žibintas dužo kartu su Tėvo gyvybe ir vėl karaliavo Žaneliteritos trokštama tamsta,  – šūvio garsas, parako kvapas, žodžiu, mano dama nusišovė. Per pasimatymą. Aš maniau, kad ji kompleksuota. Bet, pasirodo, ji tiesiog principinga. Galbūt Žana ir nebuvo tokia kvaila.

Ir aš žiūriu Žanai į akis.

– Fui, koks bjaurus incidentas, – juodai apsirėdusi dama atsikrenkščia.
– Taip, tikrai, Tėvas ir Žana... Kas galėjo pagalvoti? – juodai apsirėdusi dama du irgi krenkščia imituodama auglį gomuryje.
– Ak, Kristijonai, man taip gaila, kad tu turėjai tai išgyventi, tik pagalvok, tokiu laiku būti tokioje vietoje! – čia jau mano sužadėtinė krenkščia, beje, irgi juodai apsirėdusi, juk laidotuvės. – Žinai, brangusis, aš ilgą laiką galvojau, kad mums reiktų išvykti, pailsėti, ypač po šio incidento. Tu tiek daug rašai, ir... Bijau, kad tai atsilieps tavo sveikatai. Į Prancūziją, pavyzdžiui, ar Vokietiją...
– Kokio velnio? – girdžiu save atsakant kol mano pirštai kapstosi gėlių vainike.

Aš myliu savo šalį.