Bandymas išeiti iš olos

Tu buvai mano didžiausia svajonė
Kaip aš kam nors pasakysiu, jog dabar
Man labiausiai rūpi rudens rūkai susispietę
Po gelsvais naktiniais žibintais
Ir tuoj pat ištirpstantis sniegas žvilgančiose nakties gatvėse
Su retomis mašinomis, geltonomis šviesoforų akimis

Kaip pasakysiu
Kad man labiau rūpi pajusti tai ką jau seniai
Praradau
Nei žengti pirmyn
Man reikia susigrąžinti tą save, kuri dar galėjo?..

Pilko sniego pelenų krūvos šaligatvių tarpuos
Retos dienos, retėjanti šviesa tarytum norėtum semti
Pirštais
O pro juos kristų baltos valandos melsva šviesa užtroškusi
Tarp tingių debesų
Tas nesugrįžtamumas kuris kadais tilpo švystelėjime
Dabar ištirpęs
Išdegintas randu už odos už minties tik lūkuriuoja save ėsdamas
Į save sugrįždamas oroboros ratu, gyvate, meile kaip mirtimi
Smėlis sniege, į horizontą sudūžta saulės diskas, į rankas įsigeria raudonis
Į kaulus artėja vėsa, už kaulų išauga sielos bokštas viršūne veriantis tik savo
Paties korėtus skliautus
Tas dangus kuris buvo toks pilnas ir visas, toks tirštas skaidria akimi
Nemirksinčio vyzdžio gėla
Jis daugiau niekada nebegrįžta jis užduso po akimirka po įspudžiu
Po sukurtumu
Po tavimi ir visa kas buvo kalnu suguls, kalnu sugula, plonytėmis drobėmis
Virsta, virintų paklodžių baltumu, sniego baltumu, pelenais
Ne iš ugnies, bet iš vyzdžio pasaulį regėjusio tik savyje
Daugiau juk negaliu pamatyti
Aš šešėlis kažkur olos viduj
Krislas vaiko aky, vaiko su ginklu, vaiko su gniūžte,
Kuris suaugęs iš naujo pabūgsta
Būti vaiku su žaislais iš melsvos prieblandos kapo.