Kai stoviu šalia topolio
Jis linki:
— Pakentėk!
Gyvent be dvasios sopulio
Nepasiseks vis tiek.
Kančia išskaidrins sielą,
Ramybe dvelks skliautai...
~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~
Smagiau po kojom šoka
Patvarūs pamatai,
Kad drebintume juoku,
O melstumės retai.
Apsikabinus beržą —
Tylus, švelnus:
— Mylėki!
Ir tegul nieks nevaržo
To keisto siekio:
Laukt vaisių nepražydus,
Žydėti jiems nukritus.
Prie ąžuolo prigludus
Tvirčiau pasidarys,
Aplenks verpetai gūdūs,
Pro šalį švilps šiaurys.
Srovenk jėgas, galiūne,
Aš jas delnais girdėsiu...
Po ilgo kelio būna
Jauku tavam pavėsy.